Sri Gurvastakam

Vokietija
Gruodžio 2d., 2000-ieji metai

To read class in English click here.

Šri Guru požymiai

Aukoju nuoširdžius dandavat nusilenkimus savo Guru Maharadžo, nitya-lila-pravista om visnupada Šri Šrimad Bhakti Pragjanos Kešavos Gosvamio Maharadžo bei savo siksa-guru nitya-lila-pravista om visnupada Šri Šrimad Bhaktivedantos Svamio Maharadžo lotosinėms pėdoms. Žinau, kad nesu nei kvalifikuotas, nei protingas, tačiau be priežastinės savo siksair diksa guru malonės dėka jūs visi čia susirinkote iš viso pasaulio tam, kad su manimi susitiktumėte. Aš ypač džiaugiuosi, kad daugelis jūsų atvykote iš įvairių Europos šalių norėdami išgirsti harikatha apie Šri Čaitanją Mahaprabhu, Šrilą Rūpą Gosvamį, mūsų guru-paramparą, Šrilą Bhaktivinodą Thakurą, Šrilą Bhaktisidhantą Sarasvatį Thakurą Prabhupadą, mano Guru Maharadžą bei nitya-lila-pravista om visnupada Šri Šrimad Bhaktivedantą Svamį Maharadžą. Šri Šrimad Bhaktivedanta Svamis Maharadžas, mano siksa-guru, mane ypatingai įkvėpė čia atvykti ir suteikė galimybę jam pasitarnauti pamokslaujant, antraip aš pats nebūčiau galėjęs to padaryti. Jeigu kas nors pas mane ateina tai reiškia, kad tai jis tave įkvėpė ir tu atėjai paskaitęs jo knygas, išgirdęs apie jo šlovę bei jo pamokslavimo dėka, o aš čia atvykau tik tam, kad priminčiau jums apie jo šlovę ir tai, kad tai jis yra amžinas.

Šiandien noriu paaiškinti kas yra Šri Guru – kokie yra bona fide guru požymiai ir pateikti pavyzdžius, kurie minimi Vediniuose šventraščiuose. Visa tai galite pritaikyti ir savo guru. Mūsų Šri Guru yra akanda-guru-tattva, Šri Baladevas Prabhu arba Šri Nitjananda Prabhu, taigi viskas, ką pasakosiu, turėtų būti taikomi jiems ir visiems, kurie atitinka kas čia parašyta:

samsara-davanala-lidha-loka
tranaya karunya-ghanaghanatvam
praptasya kalyana gunarnavasya
vande guroh sri caranaravindam

(Sri Guruvastakam 1)

“Lygiai taip pat, kaip lietaus debesis užgesina liepsnojančią miško ugnį ant jos lydamas, taip ir Šri Guru savo dieviškosios malonės lietumi gelbėja materialios egzistencijos ugnyje degančius žmones, kurie kenčia trejopas kančias – adhyatmika, adhibautika, adhidaivika. Aš meldžiuosi savo Šri Guru, kuris pasireiškia kaip Krišnos malonė ir yra visų palankių savybių vandenynas, lotosinėms pėdoms.”

Pirmas į šią mokinių seką atėjo Šrila Svarupa Damodara, tuomet Šrila Raja Ramananda, tuomet Šrila Rupa-Sanatana Gosvamiai ir Šrila Raghunatha dasa Gosvamis. Po to – Šrila Krišnadasa Kaviradža Gosvamis ir Šrila Narotama dasa Thakura.

Šrila Narotama dasa Thakura turėjo mokinį vardu Šri Ganga-Narajana Čakravati Mahasaja. Jis gyveno Balučara Gambhiloje, Mursidabado regione. Jis neturėjo sūnų, o tik vieną dukterį, kurios vardas buvo Višnuprija. Šrila Narotama dasa Thakura turėjo kitą mokinį vardu Ramakrišna Bhatačarija, kuris buvo kilęs iš Varendros brahmanų bendruomenės, kuri buvo vakarų Bengalijos kaimo bendruomenė. Jauniausias Ramakrišnos Bharačarijos sūnus buvo vardu Krišna-čarana. Šri Ganga-Narajana Čakravatis priėmė Krišną-čaraną kaip savo tikrą sūnų. Šri Krišnos-čaranos mokinys buvo Šri Radha-ramana Čakravrtis, kuris buvo Šrilos Višvanathos Čakravarčio Thakuros dvasinis mokytojas. Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura buvo toks nuolankus, kad niekuomet niekam neleido jo vadinti “Gosvamiu” – Čakravatis Thakura buvo tarsi šeimos vardas.

“Samsara-davanala-lidha-loka tranaya karunya-ghanaghanatvam.” Mes pamiršome Krišną. Pirma turime suprasti, kad esame neatsiejamos Krišnos dalys, kad esame amžini Krišnos tarnai, tačiau atsitiktinai nutiko, kad savo nepriklausomybe, intelektu arba laisva valia pasinaudojome tokiu būdu, kad tapome suvaržytais.

Mes pamiršome, kad esame amžini Krišnos tarnai bei kas yra Krišna. Galvojame, kad “Ji yra mano sesuo, ji yra mano dukra ir jis yra mano vyras arba žmona”, tačiau pamiršome transcendenciją ir tapome labai stipriai prisirišę prie šio materialaus pasaulio. Maya, iliuzija, mus labai toli atitraukia nuo Krišnos į šį pasaulį, į degančią ugnį, iš kurios mes negalime išsigelbėti. Ši ugnis mus sukaustė geležinėmis grandinėmis, kurios yra prisirišimai prie šio pasaulio, savo kūno, giminių ir visų kitų, todėl nebegalime niekur laisvai judėti. Mes buvome įmesti į karštą, liepsnojančią ugnį.

“Samsara davanala.” Kas yra samsara? Tai tarsi miško gaisras. Kartą Amerikoje, Alačhujoje, matėme labai stiprų gaisrą, kurio nebuvo galima suvaldyti – netgi valdžia negalėjo jo sukontroliuoti. Materialios egzistencijos vandenyno gaisras yra daug baisiau už miško gaisrą. Mes jame degame, o dabar dar ir esame nesąmoningi, todėl to nejaučiame. Jeigu žmogus nieko nejaučia ir gydytojas pjausto jo kūną, jis negali suprasti, kad gydytojas jį operuoja. Taip ir jeigu esi ugnyje, tačiau nieko nejauti, tu negali suprasti, kad degi ugnyje ir tai yra labai apgailėtina būklė.

Visi šiame pasaulyje, išskyrus transcendentinius asmenis, tokius kaip guru, dega šioje ugnyje, todėl Krišna atsiuntė Savo kvalifikuotus bendražygius. Kas jie tokie?

Šri Krišnos be priežastinis gailestingumas įgavo tikro guru pavidalą ir šis guru atėjęs į šį pasaulį dovanoja savo malonę – tokiu būdu Krišnos gailestingumas liejasi visur, kad miško gaisras ar ugnies vandenynas būtų numalšintas – kitaip niekas negali jo užgesinti. Asmuo, kuris patyrė guru malonę, gali vėl pradėti jausti, o jo sąmoningumas sustiprėja. Guru visur keliauja iš gailesčio norėdamas padalinti savo malonę, visa tai darė ir Šrila Bhaktivedanta Svamis Maharadžas – jis visur keliavo savo noru, nors niekas jo ir nekvietė.

Kalbant apie mane, bhaktai mane kviečia, išties gaunu labai daug kvietimų atvykti, o taip pat ir pinigų, lėktuvo bilietus ir visa kita – man viskas yra paruoša, tačiau kas rūpinosi Šrila Bhaktivedanta Svamiu Maharadžu? Kas jį pakvietė ir davė pinigų? Jam reikėjo pinigų, tačiau kas jam jų davė? Tikriausiai jis šiek tiek gavo prašydamas išmaldos, tačiau net ir tokiomis sąlygomis jis vis tiek sugebėjo atvykti. Kodėl jis atvyko?

“Samsara-davanala-lidha-loka tranaya karunya.“ Tai įvyko tik karunyos, be priežastinės malonės dėka ir Šrila Bhaktivedanta Svamis Maharadžas apkeliavo visą pasaulį. Jis žinojo, kad bet kuriuo metu gali mirti, ypač kelionės krovininiu laivu į Ameriką metu, kai patyrė keletą širdies smūgių, tačiau jis niekada dėl savęs nepergyveno ir vis tiek išvyko iš Indijos. Tai yra guru-tattva.

Jeigu guru nėra toks gailestingas ir maloningas mums, degantiems ugnies vandenyne ar miško gaisre, jis negali būti tikras guru. Jis gali būti kanistha (jaunas bhaktas) arba madhyama (vidutinio lygio bhaktas) arba žemo lygio guru, kuris negali suvokti visų šių dalykų.

Mūsų guru-parampara, guru mokinių seka, visi acaryos ir dvasiniai mokytojai tai suprato. Šri Vjasadeva užrašė visus epus, padalino Vedas į keturias dalis ir tuomet parašė Vedanta-sutrą bei Puranas tačiau vis tiek nebuvo patenkintas. Paprastos moterys ir tie, kurie neturėjo kvalifikacijos studijuoti Vedinę literatūrą, negalėjo suprasti labai gilių šventraščių tiesų prasmės, todėl jis parašė Mahabharatą, kad bet kas galėtų paskaityti ir suprasti, kadangi mintyse skaitytojas gali susitapatinti su veikėjais, irgi gali paimti kardus ir kovoti kaip Bhima, Aržuna, Durjodhana ir kiti. Na o svarbiausia tai, kad Mahabharatoje Vjasadeva padovanojo brangakmenį – koks tai brangakmenis? Tai Bhagavad-gita, kurioje Krišna sako:

sarva-dharmān parityajya
mām ekaṁ śharaṇaṁ vraja
ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo
mokṣhayiṣhyāmi mā śhuchaḥ

(Bg. 18.66)

“Atsisakyk visų religijų ir tiesiog atsiduok Man. Aš tave išvaduosiu nuo visų nuodėmingų reakcijų, nieko nebijok.”

Narada Munis pasirodė ir paklausė Šri Vjasadevos:
– Kodėl tu nepatenkintas? Maniau, kad esi patenkintas, tačiau matau, kad vis tik ne. Ar gali man pasakyti kas vyksta?
Šri Vjasadeva atsakė:
– O Gurudevai, aš nežinau. Aš parašiau tiek daug raštų ir visa tai praktikuoju, tačiau vis tiek nesu pilnai patenkintas. Noriu priimti tavo prieglobstį, tu esi be priežastinės malonės vandenynas, todėl meldžiu, užliek mane savo gailestingumu. Aš nieko nesuprantu – kodėl aš nesu patenkintas?
Narada Munis nusišypsojo ir tarė:
– Tu atidavei viską, ką žinojai, tačiau vis tiek nesi patenkintas ir aš žinau kodėl – tu nepasakei, kokia yra tikrovė, niekur neparašei: “krsnas tu bhagavan svayam – Krišna yra tikrasis Aukščiausias Dievo Asmuo.” Gopės, motina Jašoda ir kiti kontroliuoja Krišną, o geriausiai iš visų Jį suvaldyti gali Šrimati Radhika – ar tu tai užrašei?
– O, aš nieko apie tai nežinau.
– Tu žinai, kad Krišna yra Aukščiausias Dievo Asmuo, tu tai užrašei, tačiau netiesiogiai. Tu turi užrašyti visus šiuos dalykus ir visa tai suvokti. Ar parašei, kad motina Jašoda bėga greičiau, negu Krišna, Aukščiausias Dievo Asmuo?
– Nieko apie tai nežinau.
– Tuomet ką tu užrašei ir kaip gali būti tuo patenkintas? Ar parašei, kaip motina Jašoda “nusuka“ Krišnos ausį? Ar kas nors prieš tai yra “nusukęs“ Aukščiausio Dievo Asmens ausį? Ar Kaušalija, Aditi ar kas nors kitas yra tai padaręs?
– Ne, niekada.
– Ar parašei, kad motina Jašoda pririšo Krišną virve ir niekas negalėjo atrišti, net  geriausi Jo draugai? Net Šridama, Subala, Madhumangala negalėjo atrišti šios virvės, tuomet atėjo Nanda Baba ir atrišo mazgą su vatsalya-rasa, tėviška meile. Ar tu apie tai rašei?
– Ne.
– Tuomet ką parašei? Ar parašei, kad Krišna su gopėmis šoko rasa šokį? Ar tai aprašei? Ir kaip šio šokio metu gopėspavargo, o Krišna jų paklausė: “Ar nuvargote?” Tuomet Jis su savo geltona skarele šluostė jų veidus (nuo prakaito) ir suveržė nukritusius kojų varpelius. Jis beveik buvo pasirengęs išmasažuoti jų pėdas. Krišna pasakė:

na pāraye ‘haṁ niravadya-saṁyujāṁ
sva-sādhu-kṛtyaṁ vibudhāyuṣāpi vaḥ
yā mābhajan durjara-geha-śṛṅkhalāḥ
saṁvṛścya tad vaḥ pratiyātu sādhunā

(Srimad-Bhagavatam 10.32.22)

“Aš niekaip negalėčiau gražinti Savo skolos jums už jūsų nepriekaištinga tarnystę net jei gyvenčiau taip ilgai kaip Brahma. Jūsų santykis su Manimi yra nepriekaištingas. Jūs mane garbinate nutraukdamos visus šeimyninius ryšius, kuriuos yra sunku nutraukti, todėl prašau, leiskite, kad jūsų šlovingi darbai ir būtų jūsų atlygis.”

bhakti-yogena manasi
samyak praṇihite ‘male
apaśyat puruṣaṁ pūrṇaṁ
māyāṁ ca tad-apāśrayam

(Srimad-Bhagavatam 1.7.4)

“Taip jis susitvarkė su savo protu, tobulai jį įtraukdamas į atsidavimo tarnystę (bhakti-yogą) be jokio materialumo atspalvio. Tuomet jis išvydo Absoliutų Dievo Asmenį. “

Bhakti-devi prieglobsčio priėmimas

Narada Munis pamokė Vjasadevą, kad jis turėtų priimti Bhakti-devi prieglobstį. Kas yra Bhakti-devi? Ji yra Šrimati Radhika. Šrimati Radhika yra aukščiausio laipsnio bhakti įsikūnijimas. Jos nuotaika yra vadinama bhakti. Jos elgesys, veikla ir viskas, kas yra su Ja susiję, yra bhakti, mahabhava, mohana ir madana. Mes žinome tik sadhana-bhakti, atsidavimo tarnystę, tačiau yra ir sadhya-bhakti, tikslas. Mes nesuvokiame koks yra tikslas. Šrimati Radhika yra šios sadhya-bhaktiįsikūnijimas. Ar esi tai matęs? Jeigu ne, tuomet turėtum priimti bhakti-yogos prieglobstį.

Narada Munis papasakojo kaip praktikuoti bhakti ir Šri Vjasadeva sekė visais jo pamokymais. Ką jis išvydo tai praktikuodamas? Jis pamatė Krišną su Šrimati Radhika, visomis sakhėmis, visus Jo žaidimus bei kaip Krišna gimė iš motinos Jašodos įsčių. Jis pamatė sakhes – Lalitą, Višakhą ir kitas drauge su Šrimati Radhika. Jis pamatė visas saldžias Krišnos pramogas.

Galiausiai Šri Vjasadeva tapo labai laimingu ir apreiškė Srimad-Bhagavatam. Srimad-bhagavatam yra amžina, nors jis tai ir užrašė. Taigi tai yra “samsara-davanala-lidha-loka tranaya karunya-ghanaghanatvam.”

Visa tai sužinojęs ir išvydęs Šri Vjasadeva tapo tobulu ir pamatė, kad jo sūnus, Šukadeva Gosvamis, yra nirvisesa-vadi,impersonalistas, ir norėjo visada būti samadhi, brahmos transe – “Aham brahmasmi, aham brahmasmi, aš esu dvasia.” Šri Vjasadeva dėl to labai susirūpino ir panoro jį išgelbėti.

Jis išsiuntė labai daug žinučių norėdamas pagauti „papūgą“, kuri išties buvo Šukadeva Gosvamis, ir galiausiai jam pavyko tai padaryti – papūga natūraliai atskrido išgirdus šiuos du Srimad-Bhagavatam posmelius:

barhāpīḍaṁ naṭa-vara-vapuḥ karṇayoḥ karṇikāraṁ
bibhrad vāsaḥ kanaka-kapiśaṁ vaijayantīṁ ca mālām
randhrān veṇor adhara-sudhayāpūrayan gopa-vṛndair
vṛndāraṇyaṁ sva-pada-ramaṇaṁ prāviśad gīta-kīrtiḥ

(Srimad-Bhagavatam 10.21.5)

„Povo plunksna pasipuošęs galvą, mėlynomis karnikaros gėlėmis ausis, vilkėdamas geltoną kaip auksas drabužį ir Vaidžajanti girliandą, Viešpats Krišna demonstravo Savo transcendentinį pavidalą kaip geriausias šokėjas įžengdamas į Vrindavano mišką taip jį papuošdamas Savo pėdsakais. Jis užpildė Savo fleitos skyles Savo lūpų nektaru, o piemenėliai giedojo apie Jo šlovę.“

aho bakī yaṁ stana-kāla-kūṭaṁ
jighāṁsayāpāyayad apy asādhvī
lebhe gatiṁ dhātry-ucitāṁ tato ’nyaṁ
kaṁ vā dayāluṁ śaraṇaṁ vrajema

(Srimad-Bhagavatam 3.2.23)

„Alas, kaip galėčiau priimti prieglobstį kieno nors gailestingesnio, negu To, Kuris suteikė motinos vietą demonui (Putanai), nors ji buvo nedora ir pasiruoši Jį pamaitinti mirtinais nuodais iš savo krūties?“

Vjasadeva ėmė mokyti savo sūnų Šukadevą Srimad-Bhagavatam. Šrila Šukadeva Gosvamis, išgirdęs Šrimad-Bhagavatamiš Šri Vjasadevos, tapo tobulu. Tuomet iš gailestingumo Šukadeva Gosvamis nuvyko pas Parikšitą Maharadžą norėdamas jį išgelbėti, nors niekas jo ir nekvietė. Tai yra guru-tattva.

Kali-yugoje guru nėra tokie. Jie gali atgailauti, tačiau po kurie laiko vis tiek nusidės. Iš pradžių jie dėvi medinius sandalus ir tampa atsižadėjusiais, nedėvi rūbų ir vaikščioja aplink beveik nuogi. Tačiau po kurio laiko jie nusideda su daugybe seva-dasių, pasitarnaujančiomis moterimis, ir visais kitais. Taigi šie guru nėra tikri, jie nusidės.

Šrila Bhaktivedanta Svamis Maharadžas neatėjo tam, kad įgytų tokių mokinių ir nors jis jau buvo senyvo amžiaus, jis vis tiek visur keliavo, ir jo malonė pasklido visame pasaulyje.

Galima regėti Šri Vjasadevos, Šrilos Šukadevos Gosvamio malonę, o taip pat ir Čaitanjos Mahaprabhu malonę kai Jis keliavo po Indiją. Taip pat galima matyti koks maloningas buvo Šrila Narotama dasa Thakura – išies yra labai daug istorijų. Jau žinote apie Šrilą Prabhupadą Bhaktisidhantą Sarasvatį Thakurą ir Šrilą Bhaktivinodą Thakurą bei kokie jie buvo maloningi. Tai yra “samsara-davanala-lidha-loka tranaya karunya-ghanaghanatvam” – jie visur keliavo vien todėl, kad išgelbėtų degančius asmenis.

“Kalyana-gunarnavi.“ Karunya-ghanaghanatvam praptasya kalyana gunarnavasya. Jei asmuo tikrai yra guru, tuomet jis turės visas savybes, kokias turi Šri Nitjananda Prabhu ir Baladevas Prabhu, ir net sapnuose niekada nebus jokios galimybės, kad jis nusidės. Jis turės visas šias savybes: bus labai gailestingas, labai nuolankus, mokės labai gražiai elgtis bei viską išmanys. Jis bus įvairių transcendentinių savybių buveinė.

Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura lenkiasi tokiam guru, Šrilai Narotamai dasai Thakurai ir visai guru-paramparai. Jis yra pasakęs, kad tai turėtume laikyti bona fide guru savybėmis.

Šrila Bhaktivedanta Svamis Maharadžas grodavo mrdanga, būgnais ir verkdavo dainuodamas “Sri Sad-Gosvami Astakam“, “Gauranga-bolite habe pulaka sarira“, ir daugybę kitų kūrinių. Išties jis turi visas savybes, kurios čia paminėtos. Mes turėtume priimti tokį bona fide guru kaip jis, antraip būsime apgauti ir nuolat apgailestausime.

Tiems, kurie gavo inicijaciją iš Šrilos Bhaktivedantos Svamio Maharadžo, labai pasisekė. Mums, Šrilos Bhakti Pragjanos Kešavos Maharadžo mokiniams, taip pat labai pasisekė. Kokių savybių reikia guru?

mahapraboh kirtana-nritya-gita-
vaditra-madyan-manaso rasena
romancha-kampashru-taranga-bhajo
vande guroh sri-charanaravindam

(Sri Gurvastakam 2)

“Šri Guru, įkvėptas Mahaprabhu sankirtano, visada šoka, dainuoja ir groja muzikos instrumentais. Kadangi savo širdyje jis ragauja Mahaprabhu prema rasą, kartais jam pasireiškia ekstazės simptomai – jo plaukai pasišiaušia, kūnas ima virpėti ir ašaros upėmis srūva iš jo akių. Aš meldžiuosi lotosinėms Šri Guru pėdoms.”

Visų sričių ekspertas

Guru privalo turėti visas šias savybes. “Mahaprabhu kirtana nitya-gita.” Ar žinojote, kad jis dainuodavo labai saldžius ir labai galingus kirtanus grodamas mrdangam? Ar esate jį matę šokantį? Man pasisekė, nes tai mačiau daugybę kartų.

Niekada nesu matęs tokio šokėjo kaip mano Guru Maharadžas. Žinau, kad Šrila Narotama dasa Thakura ir Šri Čaitanja Mahaprabhu irgi daug šokdavo – apie tai esu girdėjęs ir skaitęs sastrose, tačiau niekada nesu to mates, tačiau mačiau savo Guru Maharadžą laikantį dandą (atsižadėjimo ženklą) kai jam buvo 50 ir šokantį. Mohini-mohana prabhu ir Satjavigraha prabhu taip pat labai gerai grojo mrdanga – jie buvo patys talentingiausi grojėjai mrdanga visoje Bengalijoje ir skambant “tik tik dan“ garsams jie šokdavo. Mano Guru Maharadžas taip pat ir labai gerai dainavo bei grodavo mrdnga. “Kirtana nitya gita” – jis ne tik profesionaliai atlikdavo kirtaną, tačiau išmanė ir komponavimą. Ar žinojote, kad Šrila Narotama dasa Thakura buvo visų menų žinovas? Jis sukūrė naujas mrdangos ir kirtano melodijas.

Šrinivasa Arčarija atliko mano-harasayi. Šrila Šjamananda Prabhu sukūrė melodijas, tokias kaip raneti, ragų ir raginių. Visi guru turėtų tokie būti, o jeigu tavo guru toks nėra, tuomet jis nėra tikras guru, kažko trūksta. Dar vienas požymis yraunmada, pakvaišimas iš ekstazės kirtano metu. Paskui romanca (pasišiaušę kūno plaukai), kampa (kūno drebulys), asru, (tirpstanti širdis) ir iš akių srūvančios ašaros. Jeigu visų šių dalykų nematote savo guru, tuomet arba jūs, arba jis klystate. Na o jeigu galime turėti tikrą guru, tuomet mums labai pasisekė.

Esu matęs savo Guru Maharadžą kai jis prisimindavo savo Guru Maharadžą – tuomet jis negalėdavo net ištarti “Prabhupada”, nes jo akyse pasirodydavo ašaros, širdis tirpdavo, balsas prikimdavo ir jis man pasakydavo: “Dabar tu turėtum kažką pasakyti.”

Man labai pasisekė, kad mačiau visus šiuos simptomus daugybėje Prabhupados mokinių. Galbūt nesate matę ašarų ir visų šių simptomų Šrilos Bhaktivedantos Svamio Maharadžo akyse, tačiau man pasisekė, kad mačiau jį ir šokantį. Aukoju širdingus nusilenkimus lotosinėms savo Guru Maharadžo ir siksa-guru pėdoms.

Netikras “guru“ viso to negali padaryti, o jeigu mėgina tai kopijuoti arba imituoti, tačiau išties jo širdis netampa kupina meilės, tuomet jis nėra tikras guru. Na o jeigu bent vieną dieną ar momentą jo širdis suminkštėjo, tuomet jis niekada nebesuklys.

sri-vigraharadhana-nitya-nana
srngara-tan-mandira-marjanadau
yuktasya bhaktamsca niyunjato ‘pi
vande guroh sri-caranaravindam

(Sri Guruvastakam 3)

„Nuolat garbindamas Šri Vigraha ir būdamas pasinėręs į srngarą rasą, Šri Guru kasdien puošia Dievybes gražiais rūbais ir papuošalais, kurie yra skirti tam, kad pagerintų Dieviškosios Poros susitikimus. Jis valo šventyklą ir visaip Jiems pasitarnauja, bei į šias tarnystes įtraukia ir savo mokinius. Aš meldžiuosi lotosinėms Šri Guru pėdoms.“

Šri Guru yra nuolat pasinėręs į dvasinę praktiką

“Sri-vigraharadhana-nitya-nana.” Jis atlieka aradhaną, sri vigraha atsidavimo tarnystes. Yra du vigraha tipai – Pats Krišna yra vigraha, transcendentinis vigraha, bei Jo vigraha, Dievybė, kuri šiame pasaulyje manifestavo kaip Radha-Govinda, Radha-Gopinatha, Radha-Madana-mohana, Radha-Syamasundara, Radha-ramana ir Radha-Damodara – tai yra vigraha.

Nitya vigraha yra Pats Krišna. Kai guru yra pasinėręs į dvasinę praktiką, jis tarnauja Radhai ir Krišnai, atlieka aradhaną – kaip jis tai daro? “Sri-vigraharadhana-nitya-nana, srngara tan mandira-marjanadau.“ Jis atlieka kirtaną, o tai irgi yra aradhana. Yra daugybė įvairių garbinimo rūšių ir jis visas jas atlieka. Jeigu kas nors atlieka arati ir Dievybių garbinimą, to dar negana, nes išties tai turėtų būti atliekama su romanca (būsena, kai pasišiaušia kūno plaukai), kampa (kūną apima drebulys) ir asru (liejasi ašaros). Guru pasitarnauja būdamas tokioje būsenoje.

Srngara – yra daug įvairių rūšių Šri Radha-Krišnos ir Šri Caitanjos Mahaprabhu papuošalų ir rūbų. Niekuomet nepuoškite Šri Čaitanjos Mahaprabhu tuo, kas yra skirta Šri Radha-Krišnai. Nepuoškite Šri Čaitanjos Mahaprabhu povo plunksnomis ir fleita. Nepuoškite Šri Čaitanjos Mahaprabhu su Šrimati Radhikos papuošalais ir rūbais vien todėl, kad Šri Čaitanja Mahaprabhu įgavo Šrimati Radhikos grožį, pavidalą ir Jos nuotaiką – mes negalime Jam duoti Jos rūbų ir papuošalų, tad prisiminkite, kad to niekada nevertėtų daryti. Mes turėtumėme daryti taip, kaip mūsų guru-parampara ačarijai mus mokė, o ne kitaip. Taigi nemaišykite šių dalykų.

“Yuktasya bhaktams.“ Guru padeda savo mokiniams ir visiems bhaktams įsitraukti į veiklą ir atlikti tarnystes. Jis pasakys: “Tu turėtum šokti, tu turėtum daryti tai ir tai, turėtum užrašyti šiuos dalykus, turėtum dainuoti visas šias dainas, rašyti ir kalbėti bhakti-grantha (apie Vedinius šventraščius), garbinti šri vigrahą, Dievybes, ir atlikti kitas tarnystes.”

“Niyunjato ‘pi vande.“ Šri Guru ne tik pats visa tai atlieka, tačiau į šias veiklas įtraukia ir tūkstančių tūkstančius bhaktų.

Tačiau kai guru puola, tuomet jūs galite išties pažinti mokinio širdį. Jei kieno nors guru paliko savo guru ir bhakti bei nustojo kartoti šventus Dievo vardus, kaip tuomet jausis jo mokinys? Jis nuolat raudos. Aš manau, kad jeigu tu esi išties nuoširdus, tuomet Krišna irgi su tavim elgsis nuoširdžiai padovanodamas nuoširdų guru, tačiau jeigu nesi nuoširdus, tuomet gali būti apgautas.

catur-vidha-sri-bhagavat-prasada-
svadv-anna-trptan hari-bhakta-sanghan
krtvaiva trptim bhajatah sadaiva
vande guroh sri-caranaravindam (3)

“Šri Guru visuomet džiaugiasi matydamas kaip Šri Krišnos bhaktai mėgaujasi keturių rūšių Dievui pasiūlytais maisto produktais, kurie yra kramtomi, čiulpiami, laižomi ir geriami. Tokiu būdu, ragaudami mahaprasadą, bhaktai tampa laimingais (taip jau yra, kad kai su tarnystės nuotaika priimame prasadą, materialus gyvenimas yra naikinamas ir širdyje pabunda dieviškos meilės palaima). Aš aukoju maldas lotosinėms Šri Guru pėdoms.”

Šri Guru pirma pasitarnauja kitiems

Kas priima ir ragauja keturių rūšių mahaprasadą? Šri Guru pirma padalina visiems, o tuomet ragauja tai, kas liko. Kartą Šri Čaitanja Mahaprabhu Savo rankomis dalino mahaprasadą visiems savo bendražygiams ir Pats pirmas neragavo. Tuomet Šrila Svarupa Damodara Jam pasakė: “O Prabhu, jeigu Tu neprisėsi ir neparagausi šio mahaprasado, tuomet niekas kitas jo negalės ragauti.” (Caitanya-caritamrta Madhya-lila, 11.202-208). Mahaprabhu privalėjo pirmas paragauti, o tuomet mahaprasadas buvo padalintas visiems.

Šri Čaitanja Mahaprabhu ir Šri Nitjananda Prabhu norėjo, kad visi valgytų labai saldžius ir gardžiai paruoštus patiekalus, tačiau jie patys tenorėjo valgyti laphra (virtas ir sumaišytas daržoves), o ne itin skanius patiekalus – jie valgydavo panašiai kaip ir Šrila Rupa-Sanatana Gosvamiai, kurie netgi nevalgydavo druskos, ką jau bekalbėti apie kitus dalykus. Toks turėtų būti guru.

Kartais Pati Šrimati Radhika ateidavo pagaminti Rūpai ir Sanatanui ir Dėl to Šrila Sanatana Gosvamis atgailavo, o Šrila Rūpa Gosvamis – ne. Čia yra daug įvairių paslaptingų dalykų.

maha-prasade govinde
nama-brahmani vaisnave
svalpa-punya-vatam rajan
visvaso naiva jayate

(Mahabharata)

“O, Karaliau, nepaisant mažo kiekio dorybingų veiklų, asmens tikėjimas Viešpačiu Govinda niekuomet negims, jei asmuo nepriims maisto, kuris buvo Jam paaukotas, Švento Vardo ir Vaišnavų prieglobsčio.”

Pirma jis pamalonina visus Vaišnavus, o paskui kažkaip palaiko savo gyvybę maitindamasis tuo, kas lieka – visai taip kaip ir Šrila Rupa-Sanatana Gosvamiai ir kiti, tokie kaip jie. Aš meldžiuosi tokiam guru.

sri-radhika-madhavayor apara-
madhurya-lila-guna-rupa-namnam
prati-ksanasvadana-lolupasya
vande guroh sri-caranaravindam (5)

(Mahabharata)

“Kiekvieną akimirką Šri Guru savo širdyje jaučia stiprų norą paragauti begalinio šventų vardų, pavidalų, savybių ir Šri Šri Radha-Madhavos žaidimų Vrindavane saldumo. Aš meldžiuosi lotosinėms Šri Guru pėdoms.”

Šri Guru yra nuolat pasinėręs į dvasinę praktiką

”Sri-radhika-madhavayor-apara-madhurya-lila-guna-rupa-namnam,“ Šrimati Radhika ir Madhava žaidžia daugybę saldžių žaidimų ir Jų vardai turi daug madhurya (saldumo). Pavyzdžiui “Hare” yra kilęs iš “Hara”. Kas yra “Hara”? Šrimati Radhikos gražios savybės tarnauja Krišnai per Jos prema-mayi-seva, Jos kupiną meilės tarnystę.

Ji gali paimti Krišnos širdį ir Jį kontroliuoti – visa tai yra saldūs Krišnos žaidimai. Apara reiškia amžiną. Amžini ir jokiu ribų neturintys yra vardai, tokie kaip Radha-Damodara, Radha-Madhava, Radha-Syamasundara, Radha-Ramana, Radha-Giridhari. Šri Guru nuolat yra paniręs į vidinę meditaciją apie tai, o mes to daryti negalime, nes to nesuvokiame.

Tu nesi kvalifikuotas, tačiau Šri Guru atėjo tam, kad tave padarytų tokiu pat kvalifikuotu kaip ir jis. Ką Šri Guru veikia? Viduje jis nuolat yra pasinėręs į vidinę meditaciją apie Krišnos žaidimus, todėl nieko nebejaučia šiam materialiam pasauliui.

Kai matote ką nors panašaus į Šri Čaitanja Mahaprabhu tokioje stadijoje, kai Jis nieko nebejaučia, ką Jis tuomet daro? Arba Šrilą Rupą Gosvamį, Šrilą Sanataną Gosvamį ir Šrilą Raghunathą dasą Gosvamį – ką tuo metu jie veikia? Jie suvokė savo amžinus pavidalus, tokius kaip Rūpa mandžarė arba kitų manjarių pavidalai ir yra pasinėrę į vidinę meditaciją apie saldžius Krišnos žaidimus.

“Lolupasya.” Ką reiškia “lolup”? Bona fide Šri Guru visuomet yra lolup. Lolup turi prastą reikšmę kalbant apie pasaulietinius dalykus, tačiau kalbant apie transcendentinius, atvirkščiai – tai yra itin patrauklus ir labai labai saldus dalykas. Mes, pasauliečiai žmonės, esame lubdhah, apimti troškimo mėgautis juslių teikiamais malonumais, ypač vynu, moterim ir turtais. Tačiau kvalifikuotas guru visuomet jaučia lolya, tai yra jis trokšta Krišnos žaidimų, šokių ir yra pasinėręs į meditaciją apie Krišnos žaidimus. Bona fide guru turi būti itin kvalifikuotas, kitaip jis nėra tikras guru, o tik guru-tattvosabhasa, šešėlis arba tik panašus į jį.

Taigi turėtumėte siekti gylio. Šrila Višvanatha Čakravati Thakura į save sugėrė beribį bhakti-rasos vandenyną ir glaustai perteikė jo esmę. Kai tai suvokiame, tuomet mūsų širdis gali užlieti rasos vandenynas. Mėginkite viską matyti plačiau. Jeigu esi nuolankus ir nuoširdus, tuomet rasa užlies tavo širdį. Skaitydamas dvasinę literatūrą aukok nusilenkimus tam, kas tai parašė, ir galvok, kad jis yra čia bei melskis prašydamas suvokimo. Tokiu būdu labai greitai galėsi suvokti visas viduje esančias tiesas.

Siunčiu jums visiems savo nuoširdžius palaiminimus. Noriu pabendrauti su kiekvienu iš jūsų, nes, žinau, kad kiekvienas čia atėjote su didele viltimi. Noriu su kiekvienu pasikalbėti asmeniškai ir po truputį su kiekvienu pabendrausiu, kad galėtumėte suvokti mano mokymus.