Sastriya Sadhu-Sanga

Šrimad Bhakti Pragjanos Kešavos Govamio Maharadžo paskaitos vertimas

(Išversta iš „Sri Gaudiya Patrika“, leidimas 10/11)

To read class in English click here.

cintamanir jayati somagirir gurur me
siksa-gurus ca bhagavan sikhi-pincha-maulih
yat-pada-kalpataru-pallava-sekharesu
lila-svayamvara-rasam labhate jayasrih

(Caitanya-caritamrita, Adi 1.57)  

“Visa šlovė Čintamanei ir mane inicijavusiam dvasiniam mokytojui Somagiriui. Visa šlovė mano dvasiniam mokytojui, kuris duoda pamokymus, ir Aukščiausiam Dievo Asmeniui, Kurio karūną puošia povo plunksnos. Jo lotosinių pėdų šešėlyje, kurios yra lyg troškimų medžiai, Džajašri (Radharanė) mėgaujasi transcendentiniu amžinos meilės nektaru.“

Visa šlovė tam, kuris Viešpatį Krišną, Šri Radhos mylimąjį, Jos gyvenimą ir sielą, laiko daug brangesniu už savo paties gyvenimą. Visa šlovė visa savyje talpinančiam Viešpačiui Krišnai, Kuris yra nayantara, Šri Radhos akių žvaigždė. Visa šlovė tai asmenybei, kuri yra amžina Šri Gaurangos ir Šri Šri Radha-Govindos bendražygis, vienintelis tikras draugas, prieglobstis ir tokių puolusių sielų, kaip aš, gyvenimas bei egzistencijos esmė. Visa šlovė Šri Gurudevui, mano amžinam mokytojui, kuris yra amžinai garbinamas mano širdies Viešpats, puolusiųjų gelbėtojas, pats didingiausias gailestingumo vandenynas. Visa šlovė visus norus pildančiam brangakmeniui (cintamani svarupa) Šri Šrimad Bhaktisidhantai Sarasvačiui Prabhupadai, asmeniniam Gauros ir Radhos (gaura-radhe nijajana) palydovui – vien tik jo lotosinių pėdų dulkės yra nuolatinio mano ilgesio objektas ir aukščiausia siekiamybė. Tegu šis prabhu, kuris nemato kituose kaltės (adosa darsi), ir kuris yra vargšų ir puolusiųjų draugas (dina bandhu), skiria man savo maloningą žvilgsnį. Tik savo savybių dėka teatleidžia jis tokio puolusio įžeidėjo kaip aš nusižengimus, suteikdamas man galimybę jam amžinai tarnauti. Tai yra mano vienintelė malda ir atsidavimas jo lotosinėms pėdoms.

Aš esu neišmanėlis, aklas ir puolęs. Aš nežinau, o net ir nemėginau suprasti, kas yra palanku ir kas yra nepalanku. Vis dėlto mano sri guru-pada-padma nužengė iš Golokos į šį pasaulį tik tam, kad man padėtų. Kai pamatė prieštaringą mano prigimtį, jo širdį suspaudė atjauta, ir jis perkeitė ją. Kurį laiką praleidęs šioje žemėje, jis sugrįžo į amžiną savo buveinę. Kol buvo šioje žemėje, jis maloningai perkeitė žmones, tokius kaip aš, kurie buvo apakinti neišmanymo, ir padėjo suvokti, kad nėra nieko geriau už sadhu-sangą, o be sadhu-sevos (tarnystės šventajam) ir sadhu-krpos (šventojo suteikiamos malonės) neįmanoma įgyti malonės ir tarnystės Viešpačiui.  

Tik tie, kurie yra pilnai pasišventę Bhagavanui (bhagavadanugat) ir išimtinai atsidavę Krišnai (krsnaika-sarana), yra sadhu. Vienintelis dalykas, kurio turėtume trokšti – tai būti tokių sadhu draugijoje, kadangi vien tokia draugija suteikia aukščiausią gerovę. Tam tikra prasme tik sadhu yra mūsų gyvybė ir siela. Be Viešpaties Gaurasundaros bhaktų, kurie yra sadhu, niekas kitas nėra tikras, man gero linkintis draugas. Savo Gurudevo malonės dėka aš tai supratau. Gavau galimybę ne tik jo klausytis, tačiau taip pat ir būti jo draugijoje bei bendrauti su asmeniniais jo palydovais, o tai pasiekti retai pasiseka net pusdieviams. Vien tik to dėka toks puolęs asmuo kaip aš tapo sėkmingu. Taigi, kur dar aš galėčiau rasti prieglobstį ir gauti palaikymą, negu kad melsdamas malonės prie lotosinių savo prabhu pėdų, kuris yra puolusiųjų gelbėtojas ir pasaulio draugas? Aš meldžiuosi jam sudėjęs rankas ir žemai lenkdamas savo galvą.  

adadanas trnam dantair idam yace punah punah
srimad-rupa-padambhoja-dhulih syam janma janmani

(Šri Raghunatha dasa Gosvamis, Sri Danakeli Cintamani, 175) 

„Ši puolusi siela stovi su šiaudu dantyse ir be paliovos, gyvenimas po gyvenimo, maldauja galimybės įgyti dulkių nuo Šrimad Rūpos Gosvamio lotosinių pėdų.“ 

Be sadhu-sangos nėra jokių kitų būdų, kaip pasiekti aukščiausią gerovę, ir tai aprašyta Srimad-Bhagavatam (11.26.26):

tato duhsangam utsrjya
satsu sajjeta buddhiman
santa evasya chindanti
mano-vyasangam uktibhih

(Srimad-Bhagavatam 5.5.18)

„Išmintingas asmuo turėtų atsisakyti blogos draugijos ir ją iškeisti į šventų bhaktų draugiją. Tokių bhaktų žodžiai nutraukia perdėtus proto prisirišimus.“ 

Turime rinktis sat-sangą, ir atsisakyti asat-sangos. Sadhu-sangos įtakos dėka, arba, kitaip tariant, iš tyrų bhaktų lotosinių lūpų sklindančių aštrių žodžių dėka, iš širdies visam laikui išsklaidomi tokie dalykai kaip slaptos proto fantazijos arba atsižadėjimo troškimas (už kurių slepiasi juslinių malonumų troškimas). Jeigu žmogus taps abejingas tokiai sadhu-sangai ir sadhu-sevai, jis nebeturės jokios kitos galimybės pasiekti palankumo ir įgyti bhagavat-priti – meilės Viešpačiui. Nors tokia sadhu-sanga yra ypatingai reta, ją įmanoma atrasti tam, kuris nuoširdžiai ir be veidmainystės melsis bei suvoks, kad šiame pasaulyje, kupiname materialistų, įgyti sadhu draugiją yra nepaprastai sunku. Viešpats maloningai nužengia į šį pasaulį, kad suteiktų Savo sangą, o kartais Jis atsiunčia savo brangius bendražygius. Apie tai rašoma Sri Caitanya-caritamritoje:

sadhu paiya kasta bada jivera janiya
sadhu-guru rupe krsna aila nadiya 

„Žinodamas, kad sielai yra labai sunku sutikti sadhu, Pats Krišna apsireiškė kaip sadhu ir guru Nadijoje.“

sri-krsna-caitanya ara prabhu nityananda
yanhara prakase sarva jagat ananda 

(C. c. Adi 1.87)

„Sri Krišnos Čaitanjos ir Prabhu Nitjanandos apsireiškimas pripildė pasaulį laime.“

dui bhai hrdayera ksali’ andhakara
dui bhagavata-sange karana saksatkara  

(C. c. Adi 1.98) 

“Šie du broliai (Viešpats Čaitanja ir Viešpats Nitjananda) išsklaido vidinę širdies tamsą ir padeda susitikti su dviejų rūšių bhagavatomis (asmenimis arba daiktais, kurie yra susiję su Dievo Asmenybe).“

eka bhagavata bada—bhagavata-sastra
ara bhagavata—bhakta bhakti-rasa-patra 

(C. c. Adi 1.99)

„Vienas iš bhagavatų – tai didingieji Srimad-Bhagavatam šventraščiai, o kitas – tai tyras bhaktas, kuris yra paniręs į kupino meilės atsidavimo nektarą.“

dui bhai hrdayera ksali’ andhakara
dui bhagavata-sange karana saksatkara  

(C. c. Adi 1.100) 

„Per šių dvejų bhagavatų veiksmus Viešpats perteikia transcendentinės, kupinos meilės tarnystės nektarą į gyvosios esybės širdį. O taip pat Viešpatį, esantį Savo bhakto širdyje, visiškai užvaldo bhakto meilė.“

Yra du sadhu tipai: sastros (šventraščiai) ir bhaktai (Dievui atsidavę asmenys). Jie abu atlieka kirtaną; tai reiškia, kad abu gali šlovinti Viešpatį ir Jo bhaktus. Sastros ir bhaktai yra vieninteliai gyvosios esybės draugai, kurie jai išties linki tik gero, todėl jie yra gyvųjų būtybių tikroji gyvenimo esmė. Tie, kurie yra išmintingi, nuolat pasinėrę į tiesos paieškas ir eina amžinos gerovės keliu, negali gyventi be sadhu ir sastrų. Priėmę tvirtus įžadus jie laikosi sadacaros (elgesio, kuris veda į tiesą), tvirtai atsisakydami asat-sangos ir noriai priimdami sat-sangą. Taigi, jie nuolat deda pastangas, kad būtų bhakta-bhagavatų draugijoje. Jeigu nėra sadhu-sangos, tuomet savo dėmesį jie skiria šventraščiams.

Sąmoninga būtybė, siela, negali dvidešimt keturias valandas išgyventi be santykių su kitais. Jeigu asmuo neturi sadhu-sangos tiek viduje, tiek ir išoriškai, tuomet jis neišvengiamai turės priimti asat-sangą.

Kai mes neturime galimybės turėti bhaktų draugijos, nėra jokios kitos išeities, tik priimti sastriya sadhu-sangą. Be sadhu-sangos mūsų intelektas negali išlikti tvirtai paniręs į Krišnos sąmonę. Kokią naudą mes gausime siekdami juslinio pasitenkinimo ir prisidengdami „tarnyste“, kuomet nėra sadhu ir sastros vedimo? Kokia bus nauda, jeigu liksime abejingi sadhu-sangai, kurioje aptarinėjama sat-siddhanta?

Sanga arba sadhu anugatya (šventojo vedimas) išties yra tarnystė. Iš lotosinių sadhu lūpų sklindanti hari-katha, jo sastra-katha mus priartina prie lotosinių Hari, Guru ir Vaišnavų pėdų. Taigi, išmintingieji visuomet siekia užpildyti savo mintis ir gyvenimą sadhu katha ir sastroms. Būdami tam atsainūs, elgiamės neapdairiai.

Ačarja Šrila Kaviradža Gosvamis Prabhu Sri Caitanya-caritamrtoje pasakė:

siddhanta baliya citte na kara alasa
iha ha-ite krsne lage sudrdha manasa

(C. c. Adi 2.117)

„Nuoširdus mokinys neturėtų ignoruoti diskusijų apie šventraščių išvadas, manydamas, kad jos yra kontraversiškos, kadangi tokios diskusijos stiprina protą, ir protas prisiriša prie Šri Krišnos.“

Hari, Guru ir Vaišnavai yra adhoksaja (esantys aukščiau žemiškosios sferos), bei nitya-sevya vastu, amžini mūsų tarnystės objektai. Vien jų sąmoningi ir dvasiškai pakylėjantys žodžiai yra sastra. Taigi, sastros taip pat yra adhoksaja ir nitya. Jeigu to nežinodami laikysime sastras, Viešpaties pavidalą, Jo vardą ir Vaišnavus šio materialaus pasaulio būtybėmis, kurios yra sudarytos iš penkių elementų, ir jų nepaisysime, tuomet paskęsime nusižengimų purve ir nebeturėsime galimybės tarnauti. Jeigu nesugebėsime kontempliuoti į sadhu ir sastras bei diskutuoti šiomis temomis, tuomet, užvaldyti kalbos polėkio, nebegalėsime susilaikyti nuo nerealių šio pasaulio temų aptarimo. Taigi, protingam žmogui yra būtina stengtis išgirsti apie sastrų šlovę iš bhaktų, kurie gerai jas išmano, net jeigu pats žmogus ir neturi noro apie tai diskutuoti.

Širdyje užgims dvasinis skonis Viešpaties vardams, kai jis su tikėjimu (sraddha) ir pagarba juos kartos. Panašiai ir dvasinis skonis šventraščiams bei tikėjimas jais užgims tada, kai sadhu ir guru prieglobstyje reguliariai apie juos diskutuosime. Tuomet gyvoji būtybė tampa sėkminga suvokusi, kad sastros – tai jos prieglobstis ir tikrasis gyvenimas, ir nebegali gyventi be knygų apie Viešpatį bei Viešpaties bhaktų draugijos. Siekis turėti nuolatinį santykį su jais tampa vieninteliu maldų objektu.

Mes ne visuomet turime galimybę nuolat būti gyvų sadhu draugijoje. Todėl ypatingai maloningas Prabhupada, mano Ačarjadeva, savo pasekėjams rašė: „Jeigu gyvoji esybė neatliks hari-bhajanos, ji taps karmi, jnani ir anyabhilasi, bei geidulingai sieks kitų dalykų, tačiau ne Krišnos.“ Taigi, labai svarbu nuolat kviestis Viešpaties, kartojant maha-mantrą. Jeigu dvasinis praktikas garsiai atlieka krsna-nama kirtaną, kasdien kartoja fiksuotą maldų skaičių, galiausiai jis išsilaisvina nuo anarthų ir jo žemiški polinkiai išsisklaido.

„Sastriya sadu-sanga yra labai palanki. Kitais žodžiais tariant, pradinėje sadhanos atlikimo stadijoje sadhaka (dvasinis praktikas) privalo apriboti save vaidhi-bhakti standartais, kuriuos sadhu nustato sastrose. Vėliau, kai siekia bhajana-siksos, jis jau visad yra sadhu-sangoje. Kai dvasinis praktikas pasiekia aukštesnę raganuga bhajanos stadiją, tuomet jis jau gali eiti pas svajatiya-asya-snigdha sadhu ir prašyti pamokymų kaip atlikti asmeninę bhajaną – šie pamokymai gali skirtis nuo sastrose apibūdintų normų.

Atidžiai studijuok dvasinę literatūrą. Kai tik turi laiko, gilinkis į Kalyana kalpataru, Prarthaną, Caitanya-caritamrtą ir kt. knygas. Tobulumą pasiekti įmanoma be įžeidimų kartojant Dievo vardus. Šventasis Viešpaties vardas atsiskleidžia, kai dvasinis praktikas nuolat klausosi sastrų, jas studijuoja ir apie jas diskutuoja. Jei intensyviai atliksite sravaną ir kirtaną, tuomet jūsų turimos anarthos nesustiprės.“

Vien tik Krišnos vardų kartojimas yra gyvųjų esybių dharma, prigimtinis užsiėmimas. Šis krsna-kirtanas yra keturių rūšių: nama-sankirtana, rupa-sankirtana, guna-sankirtana ir parikara-vaisistamaya-lila-kirtana (kirtanas, kai aptariamos Krišnos bendražygių ypatybės). Mes nieko nežinome apie Krišną, todėl mums neįmanoma iš tikrųjų atlikti krsna-kirtano. Būdamas maloningas tokioms kvailoms sieloms kaip mes, Šri Vedavjasa užrašė Srimad-Bhagavatam. Studijuojant ir aptariant šį šventraštį mūsų meilė Aukščiausiajam Viešpačiui Šri Krišnai kaipmat sustiprėja, o visos abejonės, kliedesiai ir baimės išsisklaido. Šrila Šukadeva Gosvamis – brangakmenis išsivadavusių asmenybių tarpe – mokėsi Srimad-Bhagavartam iš Šrilos Vedavjasos.

Pats Bhagavanas mums atsiunčia šventraščius sadhu ir guru pavidalu, kadangi esame linkę pamiršti Krišną. Jei negerbsime sastrų, kurios yra kupinos malonės ir buvo užrašytos vien vardan mūsų gerovės, ar galėsime žengti mums palankiu keliu? Ar derėtų tada, kai žmogus visiškai nieko apie tai neišmano, sarkastiškai komentuoti tuos, kurie savo gyvenime seka sastromis ir sadhu, kurie gerai išmano bhakti-siddhantą, ir kurie Gurudevą laiko netgi brangesniu už save?

Bhaktai kruopščiai užrašė sastras, siekdami visų gyvųjų esybių gerovės, nors ir patyrė įvairių sunkumų. Jeigu jų nestudijuosime ir neaptarinėsime, argi nebūsime apkaltinti abejingumu? Tie, kurių širdyje slypi priti (meilė) Viešpačiui, Guru ir Vaišnavams, negali gyventi be sastrų. Kitais žodžiais tariant, jie tikrai jaus meilę sastroms. Šrila Kaviradža Gosvamis Prabhu mums konkrečiai nurodė studijuoti Sri Caitanya-caritamritą ir kitus šventraščius – išmintingas asmuo turėtų aptarinėti šias temas.

maya-mugdha jivera nahi svatah krsna-jnana
jivere krpaya kaila krsna veda-purana

(C. c. Madgya 20.122)

 „Sąlygota siela negali atgaivinti savo Krišnos sąmonės vien tik asmeninių pastangų dėka. Todėl bepriežastinės malonės vedinas Viešpats Krišna sudarė Vedų literatūrą ir kitus šventraščius, Puranas.“

‘sastra-guru-atma’-rupe apanare janana
‘krsna mora prabhu, trata’—jivera haya jnana

(C. c. Madhya 20.123)

„Krišna moko užmarštingą sąlygotą sielą per Vedų literatūrą, realizuotą dvasinį mokytoją ir Aukščiausiąją Sielą. Taip ji gali pažinti Aukščiausią Dievo Asmenį tokį, koks Jis yra, ir suvokti, kad Viešpats Krišna yra amžinas jos mokytojas ir gelbėtojas iš mayos gniaužtų. Tokiu būdu siela gali pažinti sąlygotą savo gyvenimą ir suvokti, kaip išsivaduoti.“

sadhu-sastra-krpaya yadi krsnonmukha haya
sei jiva nistare, maya tahare chadaya

(C. c. Madhya 20.120)

„Jeigu šventų asmenų, kurie savanoriškai dalinasi šventraščių žiniomis ir padeda pasiekti Krišnos sąmonę, dėka sąlygota siela įsisąmonins Krišną, ji išsivaduos mayos gniaužtų.“

Šiame pasaulyje egzistuoja daugybė galimybių klausytis žemiškų pokalbių, tačiau labai trūksta hari-kathos. Taigi, kiekvienas mūsų turėtume trokšti klausytis hari-kathos – kitais žodžiais tariant, aptarti sastras. Tokia yra visiems skirta mano malda.