Šri Guru-tattva ir Seva

Šaltinis: The Harmonist. Nr. 15, Kartika 2005

Ištrauka iš Šri Šrimad Bhaktisidhantos Sarasvačio Thakuros Prabhupados paskaitos,
vykusios Sarasvatos susirinkimų hole, Šri Čaitanja šventykloje Majapure.

Šeštadienis, 21val. 1931.01.28

To read class in English click here.

om ajnana-timirandhasya
jnananjana-salakaya
caksur unmilitam yena
tasmai sri-gurave namah

Auksinė galimybė tarnauti visiems drauge

Šiandien turiu galimybę garbinti savo Šri Gurudevą. Praėjusiais metais man taip pat labai pasisekė, kadangi irgi galėjau jį šlovinti, o šiandien ir vėl turiu šią ypatingą progą. Man išties labai pasisekė, kadangi Viešpaties malonės dėka aš galėjau tarnauti Šrilai Gurudevui dar vienerius metus. Jeigu Šrila Gurudevas nebūtų norėjęs, kad jam tarnaučiau, tuomet nebūčiau išgyvenęs šių metų, na o  kadangi man buvo suteikti dar ir šie metai, šiandien aš ir vėl privalau susimąstyti ar tinkamai išnaudojau šią galimybę ir ar tinkamai jam pasitarnavau.

Šrila Gurudevas yra pasakęs, kad mes turėtume įsitraukti į tarnystę Viešpačiui visi drauge. Kalbėdamas jis vartojo tokius žodžius kaip „mes“, vadinasi omeny jis turėjo ne vieną asmenį. Daugelis egoistiškai tvirtina: „Aš esu išskirtinis Viešpaties tarnas“ arba „Aš buvau išrinktas, kad Jam atlikčiau tam tikrą tarnystę, kadangi niekas kitas nėra kvalifikuotas to padaryti.“ Tačiau iš Šrilos Gurudevo širdies sklindantys žodžiai, yra kupini meilės kupinos atjautos:„Ateikite! Pamirškime savo polinkį trukdyti vienas kito dvasinei pažangai; tai yra smurtas. Tarnystė Viešpačiui yra aukščiau už viską.“

Sakydamas „aukščiau už viską“ jis neturi omeny „niekas kitas negali atlikti šios tarnystės išskyrus mane, todėl aš niekam neleisiu to daryti.“ Mano Šrilos Gurupadapadmos prigimtyje nėra tokio smurto.

Nuolankus pagalbos meldimas

“Bahubhirmilitva yat kirtanam tadaiva sankirtanam – sankirtana reiškia šventų vardų giedojimą visiems drauge.”

Šlovinimas ir malda yra sankirtano dalis. Žvelgiant iš šono atrodo, kad tas, kuris aukoja stuti (Vedines maldas) užima žemesnę poziciją negu maldos objektas. Tačiau trečia šalis, kuri girdi šias maldas, geriausiai gali suprasti šlovę to, kurį garbiname. Šri Gaurasundara paaiškino, kad norėdamas nuoširdžiai šauktis Viešpaties, asmuo turi būti nuolankesnis nei žolės stiebelis (trnad api sunicena). Mes negalime šauktis to, kieno atžvilgiu nepripažinome savo menkumo. Mes maldaujame pagalbos kai esame priversti pripažinti savo bejėgiškumą. Kai tik suvokiame, kad patys negalime atlikti užduoties, tuomet nebeturime jokio kito pasirinkimo kaip tik siekti kitų pagalbos. Pats vienas aš negaliu atlikti užduoties, kuriai atlikti reikia penkių žmonių.

Šri Gaurasundara mus mokė nuoširdžiai šauktis Viešpaties, o tai reiškia, kad Jis mus ragino prašyti Viešpaties pagalbos. Tai mes sužinojome iš Šrilos Gurudevo. Tačiau jeigu aš Jo šaukiuosi norėdamas, kad Jis dėl manęs kažką padarytų, arba meldžiu, kad Jis kažką darytų kaip aš noriu, tuomet mano maldoje trūksta tikrojo nuolankumo (trnad api sunicena). Mes niekuomet nerasime tikro nuolankumo išoriniame nuolankumo demonstravime, kuris išties tėra dviveidiškumas. Jeigu šaukiamės Viešpaties su nuotaika, tarsi Jam vadovautume ir tikėdamiesi, kad Jis paklus tarsi tarnas, tokia malda yra nieko verta ir Jis jos negirdės, kadangi Jis yra visiškai nepriklausomas ir pilnai sąmoningas. Tai reiškia, kad niekas negali Jo kontroliuoti. Iki tol, kol asmens egoizmas neįsišaknys nuoširdžiame, be jokio dviveidiškumo, nuolankume, jo maldos nepasieks Viešpaties, kuris yra visiškai nepriklausomas.

Tas, kuris yra nuolankesnis už žolės stiebelį, gali šauktis Viešpaties, tačiau kol jis nebus apdovanotas kantrybe ir tolerancija, jo malda neduos jokių vaisių. Jeigu mes demonstruojame nekantrumą vaikydamiesi savų interesų, tuomet mūsų elgesys yra visiškai priešingas trnad api sunicena nuotaikai. Jeigu tvirtai tikime, kad Viešpats yra Aukščiausia Asmenybė ir kad Jo šaukdamiesi niekuomet nepatirsime stygiaus, tuomet mums niekada nepritruks kantrybės. Tačiau jeigu tampu godus, netolerantiškas ir negaliu rasti ramybės, bei esu įsitikinęs, kad aš pats įvykdysiu užduoti tik savo paties jėgų ir gebėjimų dėka, tuomet aš nesugebėsiu išties šauktis Viešpaties. 

Jeigu trokštame garbės, tuomet negalime tinkamai Jo šauktis. Taip pat jeigu vengiame pažinti tikrą realybę, tuomet negalėsime tinkamai šauktis Viešpaties. Jeigu galvoju, kad savo maldomis Jį įpareigoju, ir todėl stengiuosi užsiimti kitomis veiklomis, kuriose man nereikėtų prašyti Jo pagalbos – šis požiūris taip pat liudija pakantumo trūkumą.

Todėl savo globėjų prašome, kad mus apsaugotų nuo tokių tendencijų iki kol išmoksime nuoširdžiai melstis su trnad api sunicena nuotaika. Jų prieglobstis ir parama yra būtina, kad mus saugotų nuo tokių nepalankių polinkių. Šrila Narottama dasa Thakura sako: “asraya laiya bhaje, tanre krsna nahi tyaje, ara sabe mare akarana – Krišna neatstumia to, kuris atlieka bhajaną būdamas asmenybių, kurie yra Krišnos meilės buveinė, prieglobstyje; visi kiti gyvena veltui.”

Mes negalime tobulėti be  Bona Fide Guru

Svarbiausias dalykas, kurį turime daryti, yra tarnauti Šrilos Gurudevo lotosinėms pėdoms. Šiame pasaulyje mums reikia guru net jeigu norime atlikti karmą (materialias veiklas), pasiekti  jnaną (žinojimą) ar išpildyti bet kokius anyabhilasa (troškimus, kurie nėra susiję su tarnyste Krišnai). Tokių pasaulietinių guru vadovavimas suteikia nereikšmingus rezultatus, kurie yra priešingybė rezultatams, kurių pasiektume tarnaudami lotosinėms bona fide guru pėdoms. Šrila Gurudevas yra tikrų turtų šaltinis. Tuo metu, kai netenkame Jo malonės, įvairūs pasauliniai troškimai iškart manifestuoja mūsų širdyse ir jeigu vartma-pradarsaka guru, tas, kuris pirmas mums papasakoja apie dvasinį gyvenimą, mums nepasako, kaip turėtume priimti lotosinių Šrilos Gurudevo pėdų prieglobstį, mes galime prarasti brangakmenį, kurį laikome delne.

Nama-bhajanas (Krišnos vardų kartojimas) yra vienintelis būdas kaip atlikti bhajaną ir tai yra vienintelis metodas, kurį mums suteikia Šrila Gurudevas. Taigi mūsų atsakomybė yra garbinti jo lotosines pėdas kiekvienų metų pradžioje, ir kiekvienos guru-pujos metu. Šrila Rupa Gosvamis sako:

guru-padasrayas tasmat
krsna-diksadi-siksanam
visrambhena guroh seva
sadhu-vartmanuvartanam

(Bhakti-rasamrta-sindhu 1.2.74-75)

Pirmos keturios sadhana-bhakti šakos yra šios: priimti bona fide guru lotosinių pėdų prieglobstį, priimti dikšą, iš mokytojo gauti nurodymus kaip tarnauti Krišnai, jam tarnauti su imtymumo ir meilės nuotaika bei sekti sadhu keliu vadovaujantis mokytojo nurodymais.

Šiame paslaptingame kelyje, kuris yra kupinas slėpinių, yra neįmanoma judėti į priekį pasikliaujant vien tik savo kompetencijomis. Taip kaip neįmanoma numatyti ateities arba sukurti ateities planus pasikliaujant vien tik savo paties gebėjimais, panašiai ir pasaulietinis požiūris negali padėti prasiskverbti ir pasiekti sritį, kuri yra virš šio materialaus pasaulio. Mano juslės yra patyrusios tik tai, kas jau įvyko ir todėl aš tai žinau, tačiau aš nieko nežinau apie ateitį. Lygiai taip ir mūsų dabartiniai pojūčiai nepajėgūs mus informuoti apie sritį, kuri yra išbaigta ir neįsivaizduojama. Mūsų akys tegali matyti kelias mylias į priekį, o mūsų ausys tegali girdėti žodžius, kurie yra sakomi arti.

Jeigu mes priklausome vien tik nuo savo juslių ir patys mėginame pasiekti šią sritį, tuomet niekuomet nepriartėsime prie Pilnutinės Realybės. Tokios pastangos yra prilyginamos Ravanos pastangoms pastatyti laiptus į dangų – galima pradėti statyti, tačiau kažkuriuo metu tokie laiptai tiesiog grius, kadangi jie negali egzistuoti jeigu kas nors jų neparemia. Panašiai ir mes trokštame pakilti į tą nežinomą realybę ir tai padaryti mėginame vien tik savo pastangomis, tačiau mums nuolat nepavyksta. Todėl jeigu laikysime paprastą mirtingąjį, kuris yra laghu (dvasiškai bejėgis ir neturi dvasinio potencialo) savo guru (kuris turi dvasinį svorį ir potencialą), mums nepasiseks.

Mes turime atpažinti, kas yra guru ir kas yra laghu. Guru yra įsitraukęs į tarnystę Aukščiausiai Asmenybei, kurią visi tikri guru gerbia kaip savo vienintelį garbinimo objektą. Čia mes nekalbame apie guru (mokytoją), kuris moko groti muzikos instrumentu arba fizinių pratimų. Toks guru negali apsaugoti nuo mirties gniaužtų.

gurur na sa syat sva-jano na sa syat
pita na sa syaj janani na sa syat
daivam na tat syan na patis ca sa syan
na mocayed yah samupeta-mrtyum

(Srimad-Bhagavatam 5.5.18)

“Tas guru nėra guru, tas tėvas nėra tėvas, ta motina nėra motina, tas pusdievis nėra pusdievis ir tas giminaitis nėra giminaitis, kuris negali mūsų apsaugoti nuo mirties gniaužtų, kuris negali padovanoti amžinojo gyvenimo ir apsaugoti nuo neišmanymo, per kurį mes esame giliai pasinėrę į šį materialų pasaulį.”

Neišmanymas yra vienintelė priežastis, dėl kurios asmuo patenka į mirties gniaužtus, į kuriuos nepatenka tas, kuris turi tikrą žinojimą. Joks pasaulietinis išsilavinimas nepadės tam, kuris išprotėja, yra paralyžiuotas arba susitinka su mirtimi. Jeigu mes nesiekiame aukščiausios tiesos, mes turime polinkį tapti vis labiau nesąmoningais ir prarasti tikrąją sąmonę.

Kai mus skatina mėgautis savo pojūčiais, tokiais kaip liežuvis, rankos, kojos ir lytiniai organai, tai mus užburia, tačiau išties liekame apgauti. Todėl yra būtina prisiminti Šrilą Gurupadapadmą kiekvienų metų pradžioje, kiekvieną mėnesį, kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką, nes jis gali mus apsaugoti nuo visos šios apgaulės.

Prisimink  Šri Guru  kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką

Mūsų Gurudevas pasireiškia įvairiomis formomis ir jeigu jis to nepadarytų, tuomet kas dar galėtų mus apsaugoti? Asmuo, kurį mano Gurudevas priėmė kaip savo, yra mano gelbėtojas. Aš nenoriu matyti niekšiškų veidų tų žmonių, kurie kritikuoja mano Gurudevą, arba kurie palaiko tuos, kurie jį kritikuoja. Jie yra visų nelaimių priežastis.

Tą pačią akimirką, kai vos tik atitolstu nuo Šrilos Gurudevo lotosinių pėdų ir jas pamirštu, iškart nukrypstu nuo Tiesos ir pasineriu į apmąstymus apie nesuskaičiuojamus trūkumus, skubu išsimaudyti šventoje vietoje ir nerimauju kaip apsisaugoti nuo šalčio. Tokiu būdu pradedu užsiimti kitomis veiklomis, o ne tarnyste Šrilai Gurudevui.

Mano Gurudevas nuolat mane saugo nuo dvitiya-abhinivesos, veiklų, kurios mane atskiria nuo Viešpaties. Jeigu aš neprisimenu savo Gurudevo kiekvienų metų pradžioje, kiekvieną mėnesį, kiekvienos dienos pradžioje ir kiekvieną akimirką, tuomet aš vis labiau tolstu nuo bhakti kelio. Palaipsniui pradėsiu norėti, kad kiti mane pripažintų kaip guru ir grėsmingas mąstymas kaip kiti mane garbins užvaldys mano mintis.

Vien tai yra dvitiya-abhinivesa. Mes čia susirinkome ne tam, kad atliktume guru-pują tik šiandien, bet kad pradėtume ją atlikti kiekvieną akimirką, amžinai.

Šri Gaurasundara yra Pats Krišna, kuris atėjo į šią Žemę kaip jagad-guru, viso pasaulio dvasinis mokytojas, ir apreiškė Siksastaka. Te  Mahanta-gurus (išaukštinti, pasireiškę gurus) ir visi didūs Vaišnavai, kurie yra atsidavę jų lotosinėms pėdoms, mums perteikia visus Siksastaka mokymus. Te jie išvaduoja mus iš pražūtingų situacijų.

Visur regiu tik savo Gurudevą

Mūsų dvasiniai mokytojai (asraya-jatiya guru-varga) yra meilės buveinės. Jie mums pasirodo įvairiais pavidalais, kad suteiktų savo malonę. Jie atsispindi visuose objektuose ir kiekvienoje esybėje. Išties, jie yra ypatingos Šrilos Gurudevo, kuris suteikia divya-jnaną, transcendentines žinias, apraiškos. Meilės objektas, Krišna (visaya-jatiya), yra viena lygties pusė, o meilės buveinė, Šri Guru (asraya-jatiya), yra kita pusė. Jų derinys sukuria visišką visumą, kuri pasireiškia per vilasa vaicitrya (nuostabias, įvairiaspalves pramogas). Šri Krišna yra tobulas meilės objektas, o Šrila Gurudevas yra tobula meilės buveinė. 

Kai transcendentinis asraya-jatiya tattvos atspindys paliečia bet kurią sąmoningą būtybę, tai turi būti priimta kaip mano Gurudevo pasireiškimas. Gurudevas yra tas asmuo, kurio elgesys kiekvieną momentą moko, kad visas mūsų gyvenimas yra skirtas tarnauti Viešpačiui. Tas pats Gurudevas atsispindi kiekvienos gyvos būtybės širdyje ir yra kiekvienoje esybėje kaip asraya-jatiya tattva.

cuta-priyala-panasasana-kovidara
jambv-arka-bilva-bakulamra-kadamba-nipah
ye ‘nye parart ha-bhavaka yamunopakulah
samsantu krsna-padavim rahitatmanam nah

(Srimad-Bhagavatam 10.30.9)

“O mango, prijalos, džakfruto, asanos ir kovidaros medžiai! O džambu, arkos, bilvos ir bakulos medžiai! O amros, kadambos ir nipos medžiai, o taip pat ir visi kiti augalai, augantys Jamunos pakrantėse, kurių gyvenimas yra skirtas kitų gerovei. Mes praradome protus patirdami išsiskyrimo su Šri Krišna agoniją, taigi meldžiame, pasakyk mums kur Jis nuėjo.“

Šri Krišna pradingo iš rasa-sthalio (rasa-lilos vietos) ir gopės, kurios yra amžinai išsivadavusios sielos, kreipėsi į kiekvieną gyvą esybę Jo ieškodamos. Ar gopės norėdamos Jį rasti vadovavosi tik žiniomis, kurias įgijo per pojūčius? Mūsų Gurudevas mums suteikia galimybę apie visa tai sužinoti. Įvairūs transcendentiniai Nanda-Govindos, Jašoda-Govindos, Šridama-Sudama-Govindos, Čitraka-Patraka-Govindos, Vamsi-Govindos, Go-Govindos ir Kad amba-Govindos žaidimai yra pasakojimai apie Šri Šri Radha-Govindos žaidimus, kupinus rasos.

Jeigu asmuo gauna palaiminimą širdyje patirti Šri Guru daršaną, arba savo mintyse skiria Gurudevui vietos, tuomet visi šie žaidimai atsiskleidžia jo širdyje. Vienintelis būdas pasiekti tarnystę Aukščiausiajai Asmenybei yra garbinti tą asmenį, kuris savo elgesiu mus skatina tarnauti Aukščiausiajai Asmenybei. Mūsų Gurudevo pavyzdys, pasireiškiantis daugybe įvairių būdų, mus nuolat to moko.

Mano Gurudevas pasireiškia įvairiais pavidalais, ir matydamas jų požiūrį į tarnystę Viešpačiui aš meldžiu, kad galėčiau tūkstančių tūkstančius gyvenimų tarnauti Šri Hari būdamas jų draugijoje, ir kad mano nepasitenkinimas jam tarnaujant, kuris vyravo milijonus gyvenimų, pagaliau būtų galutinai sunaikintas. 

Visi tobulėja išskyrus mane

Kartą nuvykau į Mangala-giri Pietų Indijoje kad pamatyčiau šventus Šriman Mahaprabhu pėdsakus. Vienas iš mūsų bhaktų sukėlė abejonę sakydamas: “Kai pirmą kartą atvykau į šventyklą, atkreipiau dėmesį į ašramo gyventojų charakterį ir jų prisirišimą prie tarnystės Viešpačiui. Tai man padarė stiprų įspūdį ir įkvėpė stengtis tapti tokiu kaip ir jie. Tačiau dabar matau, kad standartas, kurį kadais mačiau, yra žymiai sumenkęs. Mane apima įvairios žemiškos mintys, galvoju apie brahmačarius, kurie grįžo į savo namus ir pradėjo šeimyninį gyvenimą.”

Aš atsakiau: “Negalėčiau pasakyti, kad jie nustojo atlikti hari-bhajaną vien todėl, kad grįžo į savo namus. Tiesą sakant kiekvieną iš šių brahmačarių aš matau kaip nuostabius Vaišnavus ir kad jų Vaišnaviškos savybės bei atsidavimas Viešpačiui žymiai sustiprėjo. Aš buvau nedoras ateistas, tačiau mano nedorumas su jais bendraujant palaipsniui sumažėjo. Išties matau, kad pats esu gan priešiškas Viešpačiui, tačiau visi jie yra įsitraukę hari-bhajaną. Šrilos Raghunathos Bhattos Gosvamio dėka aš išgirdau šį posmelį:

vaisnavera nindyakarma na pade kane
sabe krsna bhaje tinha ai matra jane

“Apkalbos apie Vaišnavus, kurie užsiima nedora veikla, niekada neturėtų pasiekti mano ausų. Aš turėčiau matyti tik tai, kad visi tarnauja Krišnai.”

Mano požiūriu, visi tobulėja hari-bhajane, ir ši visata, kurią sukūrė Viešpats, visais atžvilgiais klesti. Visi, išskyrus mane, nuolat  gauna daug dvasinės naudos. Tu be reikalo nerimauji, ir kadangi intensyviai trokšti tarnauti Viešpačiui, nori, kad bhaktai, kurie išėjo, vis labiau įsitrauktų į hari-bhajaną. Išties jie ir yra įsitraukę į hari-bhajaną, tačiau tu vis tiek esi nepatenkintas ir nori, kad jų įsitraukimas į tarnystę numylėtam Viešpačiui padidėtų milijoną kartų. Tačiau mano širdis atvirkščiai, yra menka, ir negali prilygti jų bhajanui Šri Hari. Jie demonstruoja gyvenimą vadovaujantis ypatingai aukštais idealais. Vienintelis asmuo, kuris negali atlikti hari-bhajano, esu aš, kadangi esu nuolat užsiėmęs ieškodamas kituose kalčių – kaip tuomet aš galiu progresuoti?”

Entuziastingas kalčių ieškojimas

Kas randa Vaišnavuose ydų? Tie, kurie norėdami pasiekti žinojimą vadovaujasi savo juslėmis. Jų juslės – akys, ausys, nosis ir kitos – yra jų vienintelė parama; tačiau išoriniai objektai juos apgauna. Kitais žodžiais tariant, tie, kurie yra priešiški hari-bhajanui, Vaišnavuose mato kaltes. Kai asmuo man pasako, kad kas nors nustojo kartoti šventus Dievo vardus, aš galvoju: “Tikriausiai jis tapo itin pakylėtu, kadangi nuolat kartojo šventus Dievo vardus ir todėl paliko bhajano kelią, kuris yra vienintelis asmens gerovės šaltinis, ir įsitraukė į kitas veiklas. Tik labai turtingas asmuo per daug nesirūpina savo uždarbiu.”

Šrimad Bhagavad-gitoje Viešpats sako: “na me bhaktah pranasyati – Mano bhaktai niekada nežūsta ir nepatiria jokių nelaimių.”

api cet su-duracaro
bhajate mam ananya-bhak
sadhur eva sa mantavyah
samyag vyavasito hi sah

(Bhagavad-gita 9.30)

“Net jeigu bjaurų charakterį turintis asmuo Mane garbina visiškai susitelkęs, jis vis tiek turi būti laikomas sadhu, nes jis teisingai eina bhakti keliu.”

ksipram bhavati dharmatma
sasvac-chantim nigacchati
kaunteya pratijanihi
name bhaktah pranasyati

(Bhagavad-gita 9.31)

Ar gali asmuo, kuris yra visiškai susitelkęs vien į savo tikslą, ir nepajudinamas savo hari-bhajane, degraduoti? Jis be abejonės yra įgijęs visą palankumą. Tačiau mūsų požiūris yra ydingas, todėl negalime pasiekti palankumo.

para-svabhava-karmani
na prasamsen na garhayet
visvam ekamakam pasyan
prakrtya purusena ca

(Srimad-Bhagavatam 11.28.1)

“Šri Bhagavanas pasakė: nekritikuok ir negirk sąlygotos kitų prigimties ir veiklos. Žiūrėk į šį pasaulį kaip į materialios prigimties ir sielų, kurios turi polinkį mėgautis, derinį, kuris yra pagrįstas viena Absoliučia Realybe.”

Jeigu priklausau nuo informacijos, kurią gaunu iš savo juslių, tuomet prarandu galimybę pasitarnauti Viešpačiui, kuris yra virš šių juslių suvokimo ribų (adhoksaja) ir Šrilos Gurudevo. Aš nepasiekiau savo paties gerovės, tačiau vis tiek medituoju į kitų elgesį, ir nors pats turiu daugybę ydų, entuziastingai ieškau kalčių kituose. Jeigu aš išties susitelkčiau į savo gerovę ar beturėčiau laiko ieškoti kituose trūkumų?

krsneti yasya giri tam manasadriyeta
diksasti cet pranatibhis ca bhajantam isam
susrusaya bhajana-vijnam ananyam anya-
nindadi sunya-hrdam ipsita-sanga-labdhya

(Upadesamrta, verse 5)

“Tas, kuris kartą pakartoja Krišnos vardą, yra naujas bhaktas (kanishta-adhikari). Turėtume jį laikyti savo šeimos nariu ir tyliai gerbti. Tas, kuris pilnai supranta dikšos principą, yra priėmęs iniciaciją iš kvalifikuoto guru ir atlieka Viešpaties bhajaną vadovaudamasi Vaišvanų nurodymais, yra vidutinio lygio bhaktas (madhyama-adhikari). Bhaktą, kuris yra apdovanotas teisingu realybės ir iliuzijos suvokimu, turėtume gerbti jam siūlydami nusilenkimus. Tas, kuris nusimano apie bhajano mokslą taip, kaip tai yra aprašoma Srimad-Bhagavatam ir kituose Vaišnavų šventraščiuose, ir kuris atlieka išskirtinį Šri Krišnos bhajaną, yra maha-bhagavata bhaktas. Dėl jo nuolatinio pasinėrimo į Krišną jo širdis nebeturi tendencijos kritikuoti kitus. Jis yra bhajano ekspertas, o tai reiškia, kad mintyse jis atlieka manasi-sevą Šri Radha-Krišnos žaidimuose, kurie vyksta aštuonių dienos segmentų metu (asta-kaliya-lila). Žinodami, kad jis yra aukščiausias bhaktas, kurio širdis yra kupina ypatingos tarnystės Šri Radha-Krišnai nuotaikos, ir kuris yra kupinas meilės, tokį asmenį turėtume gerbti jam aukodami nusilenkimus, tinkamai jo teiraudamiesi ir su meile jam pasitarnaudami.”

Mūsų gyvenimai yra trumpi. Praėjusias metais buvome čia susirinkę šlovinti Šrilą Gurudevą. Nuo tada tie, kurie gavo Viešpaties malonę, paliko šį pasaulį. Tačiau norėdami rasti kituose kaltes ir pademonstruoti trnad api sunicena nebuvimo pavyzdį, mes vis dar esame šiame materialiame pasaulyje įsitraukę į mėgavimąsi juslėmis.

Šrila Gurudevas neturi nė menkiausios tendencijos kituose ieškoti kalčių. Tuo pat metu jo vienintelė funkcija yra maloniai mums parodyti šimtus ir tūkstančius mūsų ydų, kurios yra mūsų nelaimių priežastis. Nepamirškime šios Gurudevo savybes.

Jeigu gyvensiu dar vienerius metus, tuomet nuo dabar kiekvieną akimirką pilnai skirsiu tarnystei Gurudevui ir negaišiu laiko kritikuodamas kitus. Niekuomet nesakysiu: “Aš esu narsus, išsilavinęs ir apdovanotas kalbėtojas, o jis yra kvailas, neišmanėlis ir nieko nesugeba.” Stiprybės, kurią suteikia pasinėrimas į hari-katha, dėka aš neugdysiu priešiškumo Viešpačiui ir taip elgdamasis patirsiu daug naudos.

Sadhaka  ir  Siddha  nėra tas pats

asa-bharair-amrta-sindhu-mayaih kathamcit
kalo mayatigamitah kila sampratam hi
tamce krpam mayi vidhasyaci n aiva kim me;
pranairvrajena ca varoru vakarinapi

(Vilapa-kusumanjali, verse 102)

“O Varoru (mergina, turinti gražias šlaunis), aš gyvenu vienintele viltimi, kad galėsiu Tau pasitarnauti. Jeigu nesuteiksi malonės, tuomet ko vertas yra mano gyvenimas, Vradžos žemė ir Šri Krišna, Bakos priešas?”

Kai kurie žmonės manęs klausia: “Kodėl nedovanoji siddha-pranali (asmens amžino santykio su Krišna tapatybės)?” Tačiau aš negaliu suprasti kaip sadhaka ir siddha gali būti tame pačiame lygyje. Kaip gali asmuo, būdamas sadhanos stadijoje, kuri yra pilna anarthų, kultivuoti sadhanos arba siddhi (tobulybės stadijos) veiklas, kuriose nėra anarthų? Jeigu kas nors yra siddha, save suvokęs, ir maloningai atskleidžia savo svarūpą, tik tuomet aš galiu pažinti jo amžiną dvasinę formą.

Madhura-rasoje Šrila Gurudevas yra Varšabhanavi (Šri Radha). Pagal žmogaus amžiną prigimtį kiekvienas tą patį Šri Gurudevą matys kaip tam tikrą absoliučią realybę (vastu) – tas, kuris turi tėvišką nuotaiką, jį mato kaip Nanda-Yašodą; tas, kuriame vyrauja draugo nuotaika, jį mato kaip Šridama-Sudamą, o tas, kuris yra tarno nuotaikoje, mato jį kaip Čitraką-Patraką.

Tikroji tiesa apie tai, kas yra visaya ir kas yra asraya atsiranda širdyje to, kuris nuolat tarnauja Šrilai Gurudevui. Ši tiesa negali būti atskleista dirbtinai, ji natūraliai gimsta širdyje kai tendencija pasitarnauti sustiprėja. Mes neprivalome tarnauti niekam kitam, išskyrus savo Gurudevą. Nitya-lilos (amžino Krišnos žaidimo su Savo bhaktais) prigimties, kurios net Šeša, Šiva, Brahma negali suvokti, niekada nesupras tie, kurių sąmonė yra užteršta su žemiškomis sąvokomis.

Aš lenkiuosi visų, esančių mano guru-vargoje, lotosinėms pėdoms.