Prisiminimai apie Šrilos Gurudevo
idealų gyvenimą

To read class in English click here.

Mėgstantis discipliną

Mano brangiausias Gurudevas, nitya-lila-pravista om visnupada astottara-sata  Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas, į šį pasaulį atėjo kaip mano vyresnysis brolis. Jis buvo beveik devyniais metais už mane vyresnis. Aš pamenu kai kuriuos įvykius iš vaikystės, kai man buvo penkeri ar šešeri metai. Mūsų namuose buvo mokymosi kambarys, kuris buvo skirtas vaikams, ir Šrila Gurudevas jame sėdėdavo ir mokydavosi. Kai visi kiti šeši vaikai irgi  pradėjo eiti į mokyklą, mes visi drauge mokydavomės tame pačiame kambaryje kartu su Šrila Gurudevu, kuris elgdavosi kaip mūsų mokytojas.

Baigęs vidurinę mokyklą (aštuonias klases) Šrila Gurudevas pradėjo lankyti mokyklą Buksare, kuris nuo mūsų namų buvo nutolęs apie septynis kilometrus. Šrila Gurudevas labai stengėsi mokytis ir kasdien eidavo į mokyklą ir atgal. Šventa Gangos upė buvo už trijų kilometrų nuo mūsų namų ir Šrila Gurudevas kiekvieną rytą eidavo išsimaudyti Gangoje, o grįžęs labai atidžiai klausydavosi kaip tėtis skaito Ramayaną, Gitą arba Bhagavatam. Popiet, vos grįžęs iš mokyklos, jis paruošdavo namų darbus ir tuomet mokydavo savo jaunesnius brolius ir seseris. Jis taip pat entuziastingai padėdavo tėčiui rūpintis namais. Šrila Gurudevas viską atlikdavo labai gerai. Jis gyveno vadovaudamasis tėčio disciplina ir nuolat mokė kitus šeimos vaikus siekdamas užtikrinti, kad jie irgi seka jo pavyzdžiu. Šrilai Gurudevui labai gerai sekėsi mokslai – iš istorijos, matematikos ir anglų kalbos jis gaudavo dešimtukus.

Natūralus polinkis tarnauti vyresniems nuo pat mažens

Mūsų tėtis buvo Panditas Šri Valešvara Natha Tivaris, o motina – Šrimati Lakšmi Devi. Jie turėjo septynis vaikus – tris sūnus ir keturias dukteris. Vardinant pagal amžių būtų taip: Šriman Narajana (Bhola), Šrimati Matarnija Devi, Šri Višvanatha Tivaris, Šri Sidhanatha Tivaris, Šrimati Sarasvati Devi, Šrimati Pholkešhari ir Šrimati Anopi. Mūsų tėčio broliai bei jų žmonos gyveno drauge su mumis ir mūsų didelę šeimą sudarė apie trisdešimt žmonių. Mūsų dėdės, jų žmonos ir vaikai priklausė nuo mūsų tėčio

Tėtis buvo ūkininkas ir jo pajamos buvo labai menkos. Didžiąją savo laiko dalį jis praleisdavo garbindamas Viešpatį bei skaitydamas šventraščius ir per daug nekreipė dėmesio į tai, kiek jis uždirba. Vieną dieną Šrila Gurudevas giliai susimąstė ir tarė tėčiui: „Aš jau suaugau ir noriu tau padėti. Būtų geriau, jeigu mesčiau mokslus ir tau pagelbėčiau.“ Tėtis norėjo, kad Gurudevas tęstų mokslus, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių jis priėmė savo sūnaus pasiūlymą.

Apdovanotas visomis materialiomis savybėmis

Mūsų vyriausios sesers uošvis buvo policijos inspektorius, jis tarė mano tėčiui: „Atsiųsk Šriman Narajaną pas mane. Jis yra išvaizdus, aukštas ir stiprus. Aš pamėginsiu jam gauti darbą policijoje.“ Tėtis jį išsiuntė į mūsų giminaičių kaimą, kuris buvo apie dvidešimt kilometrų nuo mūsų namų. Kurį laiką Šrila Gurudevas gyveno jų namuose, kur policijos inspektorius jį padarė dar stipresniu skatindamas laikytis specialios dietos ir sportuoti. Vėliau jis gavo darbą Šrilai Gurudevui policijoje. Šrila Gurudevas per trumpą laiką sėkmingai baigė policijos mokymus ir buvo paskirtas dirbti prie Biharo ir Bengalijos sienos. Tai buvo laikotarpis iki Indijos nepriklausomybės, todėl jo karininkas buvo Britas. Kartą karininkas surengė sporto varžybas. Šrila Gurudevas pas jį nuėjo ir pasakė: „Pone, aš taip pat norėčiau dalyvauti šiose varžybose.“ Karininkas atsakė: „Ne, ne, pone Tivari, šis renginys yra skirtas tik patyrusiems pareigūnams.“ Šrila Gurudevas paprašė: „Pone, aš negaliu jūsų priversti mane priimti, tačiau aš esu sportininkas. Jeigu galima, prašau, suteikite man galimybę dalyvauti.“ Karininkas sutiko ir Šrila Gurudevas pateisino šį sprendimą pelnydamas pirmas vietas šuolio į tolį, šuolio į aukštį ir plaukimo varžybose. Policijos viršininkas buvo sužavėtas matydamas Šrilos Gurudevo ypatingas savybes ir pirmojo paaukštinimo metu jį paskyrė į inspektoriaus pareigas. Dabar Šrila Gurudevas buvo paskirtas dirbti policijos stotyje Radžmahale, Bihare (netoli Rama-keli gramos). 

Gebėjimas įžvalgiai numatyti 

Kartas nuo karto Šrila Gurudevas apsilankydavo namuose ir viską, ką uždirbdavo, atiduodavo tėvui. Jeigu motina sakydavo: „Šriman Narajana, duok kiek nors pinigų ir vaikams“, Šrila Gurudevas atsakydavo: „Motina, mūsų tėtis labai gerai visais rūpinasi, todėl manau, kad geriausia viską atiduoti į jo rankas. Šie vaikai yra dar labai jauni ir gavę pinigų gali tapti išlepusiais, todėl aš nedarysiu nieko, kas jiems pakenktų.“

Sadhu Sanga

Kartą keli pamokslautojai iš Gaudiya Vedanta Samičio atėjo į Radžmahalą ir netoli policijos ofiso atliko kirtaną bei dalinosi dvasiniais mokymais. Čia Šrila Gurudevas pirmą kartą sutiko Šri Narotamanandą Brahmačarį (Šri Šrimad Bhakti Kamalą Madhusudaną Gosvamį Maharadžą), Šri Radhanathą Vanačarį (Šri Šrimad Bhaktivedantą Trivikramą Gosvamį Maharadžą) ir kelis kitus bhaktus. Po kurio laiko šio susitikimo dėka jis ėmė kartas nuo karto susitikinėti su nitya-lila-pravista om visnupada astottara-sata Šri Šrimad Bhakti Prajnana Kešhava Gosvamiu Maharadžu, nors vis dar dirbo policijos ofise. Po kelių dienų Šrila Gurudevas grįžo namo rankose laikydamas džapą malą. Visi matė, kad jis kartoja šventus Dievo vardus, tačiau niekas į tai nekreipė didelio dėmesio, kadangi nuo vaikystės buvo įpratę jį matyti atliekantį atsidavimo tarnystes Viešpačiui, o dabar vienintelis skirtumas buvo tai, kad jis turėjo džapą. Tai tęsėsi keletą metų. Jis grįždavo namo norėdamas atiduoti savo algą, pabūdavo apie šešias valandas, o tuomet ir vėl išvykdavo.

Aukščiausiojo paieškos

Vieną dieną mes gavome laišką iš Šrilos Gurudevo. Tuo metu aš buvau penktoje klasėje. Visa šeima susirinko ir aš garsiai skaičiau jo laišką, o visi įdėmiai klausėsi. Jis rašė: „Mano gerbiamas tėve, pagarbiai lenkiuosi prie tavo pėdų. Aš palikau darbą ir išvykau ieškoti Viešpaties. Nesu tikras kada vėl galėsime pasimatyti. Ant savo pečių tu neši sunkią šeimos naštą ir niekas tau nepadeda. Aš dirbau norėdamas tau pagelbėti, tačiau nežinau kokius planus man yra paruošęs Viešpats. Apvaizdos įkvėpimo dėka mano požiūris pasikeitė ir daugiau nebegaliu tokiu būdu tau tarnauti, o prie viso to aš tau užkroviau papildomą rūpestį rūpintis ir mano šeima. Labai prašau man dėl to atleisti.“ Išgirdę šiuos žodžius visi šeimos nariai pratrūko garsiai verkti, jie jautėsi taip, tarsi bėdų kalnas būtų juos prislėgęs prie žemės. 

Nuolankus susitikimas su tėvu

Mūsų tėtis ėmė ieškoti Šrilos Gurudevo – maždaug metus su puse jis visur Indijoje jo ieškojo, tačiau neturėjo nė menkiausio suvokimo kur jis galėtų būti. Vienas žmogus iš mūsų kaimo, Šri Kedaranatha Tivaris, dirbo sargu Baidyanath Dhamoje. Kartą jis pastebėjo Šrilą Gurudevą kartu su Param-gurudevu Šrila Bhakti Pragjana Kešava Gosvamiu Maharadžu tame pačiame miestelyje. Jis iškart mums atsiuntė telegramą sakydamas: „Tavo sūnus Šriman Narajana tapo sadhu ir jis yra čia.“ Vos gavęs telegramą mūsų tėvas iškart išvyko į Baidyanath Dhamą. Tą dieną, kai tėvas atvyko pas Šrilą Gurudevą, jis karščiavo ir gulėjo lovoje. Tėvas sušuko: „Šriman Narajana!” Vos išgirdęs jo balsą Šrila Gurudevas iškart pakilo iš lovos norėdamas parodyti pagarbą ir paliesti savo tėvo pėdas. Jis jam pasiūlė atsisėsti ir ėmė teirautis apie kitus šeimos narius. Su pasididžiavimu jis priminė tėvui: “Nuo pat vaikystės iš tavo lūpų aš girdėdavau apie bhakti, todėl visuomet norėjau tai praktikuoti taip, kaip tai darau dabar.” Tokiu būdu jis nuramino tėvą bei atsakė į visus jo argumentus cituodamas šventraščius ir paprašė grįžti namo patikindamas, kad po kurio laiko jis grįš visus aplankyti.

Tvirtas pasiryžimas atlikti bhajaną

Netrukus, norėdami susitikti su Šrila Gurudevu, tėtis, motina ir kiti giminaičiai atvyko į Devanandą Gaudiya Mathą Navadvipe. Išgirdęs tiek daug verkiančių ir dejuojančių žmonių, Šrila Param-gurudevas pasikvietė Šrilą Gurudevą. Sunku nusakyti kas tarp judviejų vyko, tačiau Šrila Gurudevas kartu su savo giminaičiais grįžo namo. Grįžęs jis elgėsi visiškai taip pat kaip ir prieš tai – rytais kėlėsi ketvirtą valandą, tuomet eidavo išsimaudyti į Gangą, kartodavo šventus Dievo vardus, o vėliau padėdavo tėvui laukuose. Jis elgėsi taip, kad ilgainiui visi patikėjo, jog jis daugiau niekada nebeišvyks. Taip praėjo dvidešimt aštuonios dienos, o dvidešimt aštuntą dieną jis neišėjo iš savo kambario. Tėvas pasiteiravo: „Kas nutiko? Ar Šriman Narajana neatsikėlė?“ Mes atsakėme: „Jo nėra kambaryje!” Tėvas pats nuėjo patikrinti ir kambaryje ant lovos rado laišką, kuriame buvo parašyta: „Tėti, su visa derama pagarba noriu pranešti, kad išvykau norėdamas pasinerti į Viešpaties bhadžaną. Ką jau bekalbėti apie mano žmonos ir vaikų gyvenimus – net jeigu milijonas žmonių paliktų savo gyvenimus, aš negalėčiau atsisakyti tarnystės savo Gurudevui bei savo bhadžano. Prašau, daugiau nebesistenk mane sugrąžinti atgal namo.“ Jis išvyko ir niekas nežinojo kada jis paliko namus. 

Paskatinimas priimti sadhu sangą ir pasitarnauti šventiesiems

Po kelių metų sužinojome, kad Šrila Gurudevas gyvena Mathuroje ir iki to laiko tėtis atsisakė ketinimų jį grąžinti namo. Dabar jis visiems sakydavo: „Jeigu Šriman Narajana nori atlikti bhadžaną, tuomet neturėtume atlikti nuodėmės mėgindami jo kelyje sudaryti kliūtis.“ Karts nuo karto motina, tėvas ir kiti šeimos nariai jį aplankydavo Mathuroje, o grįžę girdavo jo atsidavimo veiklą ir elgesį.

Paaugęs pradėjau dirbti Jamšhedpure Tatanagare ir nuolat palaikiau ryšį su Šrila Gurudevu paštu. Atsakydamas į vieną iš mano laiškų 1962-aisiais, jis rašė: „Paklausyk, kai tik turėsi šiek tiek laiko, atvyk į Navadvipą. Čia lankosi daugelis iškilių Vaišnavų iš visos Indijos. Tu turėsi galimybę pabūti sadhu draugijoje ir paklausyti hari-kathos.“ Vos gavęs šį laišką aš iškart išvykau į Šri Navadvipa Dhamą. 

Kelionės metu svarsčiau ar mano brolis mane atpažins ir ar aš galėsiu jį atpažinti, kadangi mes nesimatėme jau ilgą laiką. Kai atvykau į Devananda Gaudiya Mathą, vyko hari-katha. Aš pasiteiravau kur galėčiau rasti Šrilą Gurudevą ir man buvo pasakyta, kad jis sėdi ant pakylos kartu su kitais sannyasiais. Param-gurudevas taip pat ten buvo. Aš visiškai sutrikau, nes pamačiau savo brolį po labai ilgo laiko. Kurį laiką atidžiai stebėjęs aš prie jo priėjau ir pagarbiai nusilenkęs paliečiau jo pėdas, o Šrila Gurudevas pasakė: „Sidhanath, tu atvykai! Dabar tavo gyvenimas bus sėkmingas. Neliesk mano pėdų, verčiau paliesk mano Gurudevo ir visų kitų išaukštintų šventųjų pėdas – aš taip pat nuolat meldžiu jų malonės.“ Aš padariau taip, kaip jis pasakė ir Šrila Gurudevas visiems mane pristatė. Vėliau jis man davė patarimą: „Paklausyk, tai yra šventa vieta, čia vilkėk dhotį. Neleisk, kad kiti tau tarnautų, verčiau kuo labiau stenkis visiems pasitarnauti.“ 

Visų meilės kupinas elgesys su manimi Devanana Gaudiya Mathoje

Devananda Gaudiya Mathoje aš praleidau apie dešimt dienų. Šiuo laikotarpiu turėjau galimybę iš labai arti stebėti Šrilos Param-gurudevo, Srilos Bhaktivedantos Vamano Gosvamio Maharadžo ir Šrilos Bhaktivedantos Trivikramos Gosvamio Maharadžo šiltą ir kupiną meilės elgesį, hari-kathą ir idealus. Šrila Trivikrama Maharadžas man paruošė kambarį, davė tinklelį nuo uodų ir kitus būtiniausius dalykus. Kai tik ateidavo metas gerbti prasadą, Šrila Bhaktivedanta Vamana Gosvamis Maharadžas mane kviesdavo: “Sidhanathdži, eime, jau laikas gerbti prasadą. Tau pagaminti karšti ročiai, ateik, ateik.” Šiuos žodžius jis kalbėjo su tokia meile ir šiluma, kad jie vis dar yra išlikę gyvi mano prisiminimuose.

Po dešimties dienų aš pasakiau Šrilai Gurudevui: “Man jau laikas vykti, prašau, suteik man leidimą. Tačiau prieš išvykdamas turiu vieną prašymą.” Šrila Gurudevas paklausė: “Kokį?” ir aš atsakiau: “Šeimos nariai jau ilgą laiką tavęs nematė, daugelis tavęs neregėjo nuo tada, kai išvykai, taigi prašau, pamėgink bent kartą aplankyti namus.” Šrila Gurudevas atsakė: “Aš daugiau nebegyvenu nepriklausomo gyvenimo. Aš vykdau vien tik savo Gurudevo nurodymus. Tai, ką dabar sakai man, pasakyk mano Gurudevui ir aš darysiu tai, ką jis nuspręs.” Šrila Gurudevas mane nusivedė pas Param-gurudevą. Kai tik Param-gurudevas mane pamatė, jis iškart paklausė: “Brangus Sidhanath, ar nori man ką nors pasakyti?” Aš nusilenkiau ir tariau: “Aš turiu viena prašymą. Prašau, leiskite mano broliui kartą aplankyti namus.” Šrila Param-gurudevas atsakė: “Ką tu sakai? Kodėl jam reikia mano leidimo? Jeigu kuo nors negalima pasitikėti, tuomet jį reikia nuolat tikrinti, tačiau mes juo visiškai pasitikime.” Šrila Param-gurudevas pasakė vizito datą ir tarė: “Pakeliui į Mathurą Narajana Maharadžas sustos Buksare ir nuo ten jį lydės keli brahmačariai.” Aš atsakiau: “Dabar leiskite man vykti.” Šrila Param-gurudevas tarė: “Ne, ne, tu lieki čia. Narajana Maharadžas gyvens Mathuroje ir tu būsi atsakingas už šią šventyklą.” Aš iškart paklausiau: “Maharadžadži, ar jūs turite daugiau šventyklų? Ar galėčiau pakviesti savo trečią brolį, kad jis taip pat galėtų kuria nors iš jų rūpintis?” Tai išgirdęs Param-gurudevas praktrūko juoktis. Aš pamojau į visus šalia stovėjusius bhaktus ir pasakiau: “Maharadžadži, prašau paskirkite vieną iš jų būti atsakingu už šventyklą, o man leiskite vykti.” Toks buvo mūsų lengvas ir džiugus pokalbis prieš man iškeliaujant.

Savo gyvenimo pavertimas sėkmingu nuolat išliekant aukštos klasės draugijoje

Prieš išvykdamas aš pasiteiravau Šrilos Gurudevo: “Kodėl tu nusprendei palikti namus?” Šrila Gurudevas atsakė: “Išties aš negalėjau palikti namų, nors ir turėjau tokį troškimą. Visų pirma, policijos viršininkas nebūtų priėmęs mano atsistatydinimo laiško. Tris ar keturis kartus jis jį atmetė ir tik vėliau labai sunkiai tai padarė. Antra, aš mėginau palikti namus devynis kartus. Aš paeidavau kelis kilometrus ir tuomet kaskart grįždavau atgal. Kartais netgi verkdavau, tačiau vis tiek negalėjau priimti sprendimo. Tuomet išgirdau balsą, kuris man pasakė: “Tai yra tavo paskutinė galimybė išlaikyti šį egzaminą. Jeigu šį kartą tau nepasiseks, daugiau šiame gyvenime nebegausi tokio šanso.” Taigi tuomet aš tvirtai apsisprendžiau ir išvykau. Mūsų buitinė padėtis nebuvo tokia, kad galėčiau išvykti, tačiau tai, kas nutiko, buvo Guru-Vaišnavų ir Viešpaties valia ir jaučiu, kad tai buvo užmaskuotas palaiminimas visiems su tuo susijusiems asmenims.”

Pakeliui namo aš galvojau: “Šrila Gurudevas tarnauja Viešpačiui tokioje ezoterinėje draugijoje. Jis paskyrė savo gyvenimą tam, kad galėtų sekti Guru ir Vaišnavų pėdomis – jo gyvenimas išties yra sėkmingas.” Aš labai didžiavausi, kad esu jo jaunesnis brolis.

Nurodymai tarnauti bhaktams

Po kurio laiko Šrila Gurudevas atvyko į Tivaripurą kartu su keturiais brahmačariais. Pagal išankstinį susitarimą Šrila Gurudevas tris dienas vedė programas su hari-katha ir kirtanu. Prieš atvykdamas Šrila Gurudevas mus informavo, kad jis norės apsistoti kur nors kitur, bet ne namuose, taigi visiems atvykstantiems mes parengėme vietą apsistoti netoli mokyklos. Šrila Gurudevas mums nuolat primindavo: “Nemanykite, kad šie brahmačariai, kurie mane lydi, yra paprasti žmones – net pusdieviai trokšta jiems pasitarnauti. Prašau, kaip galite geriausiai paruoškite vietą jiems apsistoti, prasadą ir aukas, o taip pat turėtumėte ypatingai stengtis gyvenime taikyti visas instrukcijas, kurias iš jų išgirsite hari-kathos metu.” Po trijų dienų Šrila Gurudevas išvyko į Mathurą.

Kai tik bhaktai keliaudavo per Buksarą iš Navadvipos į Mathurą, arba atvirkščiai, Šrila Gurudevas mums parašydavo laišką: “Tokiu ir tokiu traukiniu, tokią ir tokią dieną atvyksta daug bhaktų. Paruoškite ryžių, dhalo, kacauri, kheero ir juos pavaišinkite.” Vasarų metu mes stengdavomės pasitarnauti bhaktams taip, kaip Šrila Gurudevas mums pasakydavo. Atlikdami šią tarnystę po truputį sustiprinome meilę Šrilai Gurudevui ir kitiems bhaktams, o širdyje pabudo gilus troškimas gyventi Vaišnavišką gyvenimą. 

Pažado tėvui laikymasis 

1975-ųjų metų vasarą mūsų tėvas gan stipriai apsirgo ir tapo aišku, kad jis jau nebeilgai bus su mumis. Kadangi Šrila Gurudevas tėvui buvo pažadėjęs, kad paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis jis bus šalia, mes išsiuntėme jam laišką norėdami pranešti apie situaciją, tačiau negavome jokio atsakymo. Tuomet išsiuntėme telegramą ir Šrila Gurudevas kartu su dviem brahmačariais atvyko į kaimą. Kaip ir visuomet jis apsistojo ne namuose ir su mumis buvo tris dienas.

Susirinko visi kaimo gyventojai norėdami jį pamatyti. Rytais ir vakarais skambėjo kirtanas, tad visa atmosfera prisipildė dvasingumo. Jis dažnai tėvui skaitydavo Bhagavad Gitą ir jam patarė: „Kartok šventus Dievo vardus. Jeigu nepajėgi kartoti garsiai, tuomet nuolat kartok Viešpaties Ramos vardą mintyse. Išoriškai gali atrodyti, kad aš negaliu tau pasitarnauti, tačiau išties rūpinuosi tavimi iš dvasinės pusės. Jeigu esu nors kiek atlikęs tyros bhakti, tuomet tau nebereikės daugiau atgimti.“ 

Trečią dieną Šrila Gurudevas nusprendė išvykti ir visas kaimas kurį laiką ėjo kartu su juo norėdami jį išlydėti. Kai pasiekėme kaimo pakraštį, Šrila Gurudevas visų paprašė grįžti namo. Priėję greitkelį pamatėme, kad dar pora šimtų žmonių jo čia taip pat laukia!

Taip jis išvyko į Mathurą pakeliui nuolat visiems dalindamas bhakti instrukcijas. Tą pačią naktį tėvas paliko kūną. Šrila Gurudevas paliko aiškius nurodymus, kuriais reikėjo vadovautis kai tėvas paliko kūną. Jis pasakė: „Jūs atlikite laidotuvių apeigas, o aš atliksiu savo pareigą – aš pasirūpinsiu, kad tėvas pasiektų aukščiausią dvasinę buveinę.“ 

Nešališkumas ir atkaklus Vaišnaviško etiketo laikymasis

Kartą aš ir mano brolis paprašėme Šrilos Gurudevo dikšos. Jis paaiškino: „Paklausykite, aš neduodu dikšos iniciacijų. Mano Gurudevas ir daugelis kitų vyresniųjų Vaišnavų suteikė dikšos atsakomybę Šrilai Bhaktivedantai Vamanai Maharadžui, taigi jūs turėtumėte eiti pas jį ir jo maldauti dikšos.“ Tuomet Šrila Gurudevas mums davė daugybę nurodymų apie tai, kokios yra iniciaciją gavusio asmens pareigos, ir taip pat išsamiai papasakojo apie santykį tarp mokinio ir guru. Kai gavome galimybę susitikti su Šrila Bhaktivedanta Vamana Maharadžu, mes išsakėme savo troškimą priimti iš jo dikšą, tačiau jis taip pat atsisakė mus inicijuoti sakydamas: „Nuo pat gimimo Viešpats jums suteikė Šrilos Bhaktivedantos Narajano Maharadžo jaunesniojo brolio poziciją, todėl jūs turėtumėte priimti dikšą tik iš jo.“ Ši diskusija tęsėsi daugelį metų, kol galiausiai Šrila Gurudevas man davė harinamą ir pasakė nuolat kartoti šventus Dievo vardus. 

Man pasisekė, kad galėjau pamatyti Šrilą Gurudevą Delyje, o taip pat ir prie Govardhano prieš pat jam paliekant šį mirtingųjų pasaulį. Išoriškai mes daugiau nebegalime matyti Šrilos Gurudevo. Lenkiuosi prie Šrilos Gurudevo lotosinių pėdų ir meldžiu vienintelio dalyko – tebūnie man suteikta galimybė jam tarnauti ir turėti su juo santykį gyvenimas po gyvenimo.

Išversta iš Bhagavat Patrika
Į anglų kalba vertė – Sriman Akhilesh das
Year 8, Issues 11-12, 2012